Harmonija (muzika)

Istorinės harmonijos taisyklės

Kai kurios muzikos atlikimo, kompozicijos ir teorijos tradicijos turi konkrečias harmonijos taisykles. Tos taisyklės dažnai paremtos natūraliomis ypatybėmis, kaip Pitagoriškosios intonacijos sveikųjų skaičių santykiai (harmoningumas būdingas proporcijoms – arba numanomas, arba yra pačiose proporcijose) arba harmonikos ir rezonansas (harmoningumas būdingas garso kokybei) su leistinu aukščiu ir harmonija, įnešančiais grožį ir paprastumą šioms ypatybėms. Kitos tradicijos, pvz., lygiagrečios kvintos (angl. parallel fifths), tiesiog buvo skonio reikalas.

Nors harmonija išgaunama, kai dvi ar daugiau natų skamba tuo pat metu, įmanoma sukurti harmoniją ir iš vienos melodinės linijos. Daug kūrinių yra likę iš Baroko laikų styginių instrumentų solo partijoms, pvz., ten, kur akordai reti, bet ne ką prasčiau atskleidžia harmonijos pajautimą.

Daugelyje kūrinių Europos klasikinės muzikos periode buvo tiesiog madinga disonuoti harmoniją, o akordų komponavimas, kurį laikė ekscentrišku viename periode, kitame gali tapti įprastas.

Sandara

Harmoniją sudaro sąskambiai ir akordai. Jie prie melodijos derinami įvairiai. Lietuvių liaudies dainos, ypač aukštaičių ir žemaičių, dažniausiai dainuojamos dviem arba trimis balsais.

Nuorodos

• Harmonijos progresija ir kaip harmonizuoti melodiją
• Pagrindiniai harmonijos principai pagal Alaną Belkiną
• Tonalsoft Garsų Derinimo Enciklopedija
• On - line esė: Harmonijos pagrindai senovinėje muzikoje, -- Archaeo. Musicalis 1988). Seniausios žinomos dainos studijavimas
• Burdono vaidmuo kontrapunkto ir harmonijos evoliucijoje