John Milton

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Johnas Miltonas (1608‒1674) ‒ poetas, didelės erudicijos publicistas, Anglijos revoliucijos laikotarpio (1642‒1652) visuomenės veikėjas. Dar studijuodamas Kembridže pradėjo rašyti ir skelbti elegijas, sonetus, odes angliškai ir lotyniškai, baigęs studijas daug keliavo užsienyje. Vėliau, sukdamasis revoliucijos verpetuose, buvo užmetęs poeziją ir įsitraukęs į politinę bei visuomeninę veiklą. J. Miltonas rėmė Cromwellio vyriausybę ir tapo naujosios respublikos diplomatu, buvo tituluojamas Valstybės tarybos užsienio kalbų sekretoriumi (mokėjo aramėjų, hebrajų, senąją graikų, lotynų, italų, ispanų, olandų, prancūzų ir vokiečių kalbas). Brandžiausiais gyvenimo metais sugrįžęs prie literatūros gyveno nuošaliai ir jau būdamas aklas (nuo 1654 m. – visiškai) sukūrė savo žymiausias poemas „Prarastasis rojus“ („Paradise Lost“), „Atgautasis rojus“ („Paradise Regained“) ir eiliuotą tragediją „Samsonas kovotojas“ („Samson Agonistes“).

„Prarastasis rojus“, didžiausia ir iškiliausia anglų kalba parašyta epinė poema, kartais gretinama su žymiausiais Homero ir Vergilijaus kūriniais, pelniusi autoriui pasaulinę literatūrinę šlovę, yra pagrįsta bibliniais motyvais ir aprėpia kone visą žmonijos patirtį ‒ karus, meilę, religiją, dangų, pragarą, kosmosą, gėrio ir blogio kovą, žmogaus siekį žinoti, laisvės troškimą. Ji buvo išspausdinta 1667 m., t. y. daugiau kaip prieš tris šimtus penkiasdešimt metų, Londone. Pirmąjį leidinį sudarė dešimt knygų (dalių), bet vėliau septinta ir dešimta knygos buvo padalytos ir antroji poemos laida, pasirodžiusi autoriui tebesant gyvam (1674), jau buvo dvylikos knygų, kurių bendra apimtis ‒ beveik vienuolika tūkstančių eilučių. Pagal įtaką anglų literatūrai J. Miltono pavardė neretai minima išsyk po Williamo Shakespeare’o, o pasaulinės literatūros kontekste ‒ po Dante’s.

Bene ryškiausias poemos veikėjas yra Šėtonas (Liuciferis) ‒ maištingasis angelas, išdidus puikuolis ‒ juo žavėjosi ir poemos herojumi laikė žymūs anglų poetai romantikai Williamas Blake’asir Percy’is Bysshe’as Shelley’is). Atsisakydamas paklusti tam, ką jis vadina „dangaus tironija“, siekia keršyti sugundydamas nusidėti brangų Dievo kūrinį ‒ žmogų. J. Miltonas vaizdingai aprašo „žmogaus nepaklusimą pirmą“, kartu nurodydamas jo išsigelbėjimo gaires. Nors poemoje dažnai vyrauja politinis ir teologinis diskursas, joje ryškus ir švelnios meilės aukštinimo motyvas. Ieva leidžiasi sugundoma, kad būtų artimesnė Adomui, kad „semtųsi daugiau jo meilės“. Ji siekia laisvės klysti, o kai pasiduoda pagundai, Adomas lieka su ja, tardamas: „Prarast tave reikštų prarast save.“

„Prarastojo rojaus“ pirmųjų keturių knygų (dalių) ištraukų į lietuvių kalbą iš lenkų kalbos apie 1860 m. išvertė Laurynas Ivinskis, bet jos liko neišspausdintos. Į lietuvių kalbą išverstų šios poemos ištraukų yra paskelbta leidinyje „Gems of Classic Eng-lish Poetry. Longing for Paradise Lost / Klasikinės anglakalbės poezijos perlai. Prarastojo rojaus ilgesys“ (Vilnius: Alumnus, 2017) ir žurnalo "Metai" 2018 m. Nr. 12..

Kai buvo atkurta monarchija ir 1660 metais karūnuotas Karolis II, Miltonas dėl savo ankstesnių ryšių su Kromveliu galėjo veikiai netekti gyvybės. Jis turėjo slapstytis ir mirties išvengė tik įtakingų draugų padedamas. Bet visa tai nenuslopino jo stipraus noro tyrinėti dvasinius dalykus.