Alfonsas Uzėla

Alfonsas Uzėla (1934 m. gruodžio 17 d. – 2011 m. gegužės 24 d.) – Lietuvos chorvedys, pedagogas, žinomas Marijampolės berniukų choro „Vyturėlis“, tapusio respublikinės dainų šventės laureatu, vadovas, dirbęs su juo nuo įkūrimo pradžios 17 metų.

Baigęs Konservatoriją ir įgijęs muzikinį išsilavinimą, kilęs iš Biržų krašto muzikas, atvyko į Marijampolę, kur 1961 m. suorganizavo berniukų chorą. Po keleto metų darbo užmezgė ryšius su tik pradėjusio garsėti Lietuvos kamerinio orkestro vadovu prof. Sauliumi Sondeckiu. Šie kolektyvai ne kartą sėkmingai koncertavo drauge atlikdami klasikinius kūrinius – tarp jų Giovanni Battista Pergolesi „Stabat mater“, H. Perselio kantatą „Karalius Arturas“ ir kt. Palaikė glaudžius ryšius su „Ąžuoliuko“ vadovu Hermanu Perelšteinu, su kuriuo konsultuodavosi, perimdavo repertuarą.

A. Uzėla – talentingas muzikos pedagogas. Beveik 40 metų dirbo Marijampolės pedagoginėje mokykloje, būsimiems mokytojams dėstė įvairias muzikos disciplinas. Originalumu išskirtinas jo skaitytas muzikos istorijos, jos literatūros kursas. Siekdamas ugdyti sąmoningus klasikinės muzikos klausytojus, jis įvedė specialų „Muzikos klausymo ir suvokimo pagrindų“ skyrių. Jo pastangų dėka VIII–IX buvusio amžiaus dešimtmetyje šioje pedagoginėje mokykloje išaugo rimtosios muzikos mėgėjų skaičius, prigijo trečiadieninių klasikinės muzikos vakarų tradicija. Tuo pačiu metu pagarsėjo ir jo įkurtas bei jo vadovaujamas akordeonininkų orkestras, tapęs vienu ryškiausių šio žanro meno kolektyvų Lietuvoje.

Sulaukęs pensinio amžiaus, jis dar beveik 10 metų dirbo muzikos fondų vedėju Marijampolės krikščioniškos kultūros centre, skaitė visuomenei paskaitų ciklą „Muziką reikia atrasti“, parašė prisiminimų ir apmąstymų autobiografinę apybraižą „Gyvenimas su skambančia muzika“. Ji buvo išspausdinta D. Vidrinskienės sudarytoje knygoje „Skambančios rugsėjų upės“ (2010 m.). Nemaža savo prisiminimų yra spausdinęs „Suvalkijos“ žurnale (1999 m. nr. 2, 2002 m. nr.1, 2, 3). atejau kaip vaikas isejau kaip garsenybe