Dzotas

Dzotas (rus. дзот, sutrumpintas дерево-земляная огневая точка – 'medžio ir grunto ugnies taškas') – dengtas lauko įtvirtinimas, skirtas apsaugoti kulkosvaidininką ir sudaryti jam sąlygas šaudyti.

Kitas dzoto pavadinimas – dzosas (дерево-земляное огневое сооружение – 'medžio ir grunto ugnies statinys'). A. Smetonos „Karybos žodyne“ siūlomas dzoto pavadinimas dvigubų rastų ugniavietė nėra tinkamas, nes jų konstrukcija būdavo gana įvairi, perdengimas ne visada būdavo iš dvigubo rąstų sluoksnio.

Kartais dzotus vadina blindažais, tačiau tai skirtingi, nors panašūs statiniai. Blindažas visiškai slypi žemėje, skirtas kareiviams pasislėpti.

Dzotas, skirtingai negu blindažas, ne visas slypi žemėje. Į paviršių išeina ambrazūra, pro kurią šaudoma. Viduje nebūna šildymo, apšvietimo (kad nedemaskuoti). Būna stalas kulkosvaidžiui ir gali būti lentynos šoviniams sudėti. Dzotas skirtas tik kulkosvaidininkams. Ambrazūra leidžia šaudyti 40-45° sektoriuje. Vidinė ambrazūros anga 40×18 cm, išorinė – 130×55 cm. Ambrazūra gali būti uždaryta viršun pakeliamu skydu, ji kruopščiai maskuojama. Kartais virš ambrazūros įrengdavo priešgranatinį skydą ar tinklelį.

Dzoto sienas surenčia iš rąstų ar sijų, ne plonesnių kaip 12 cm. Perdengimą įrengia iš 2-3 sluoksnių rąstų, kuriuos apkasa ~70 cm storio grunto sluoksniu. Storesnis grunto sluoksnis nenaudojamas, kadangi grunto masė pernelyg apkrauna sienas, o pats kauburys pasidaro lengvai pastebimas.

Statant dzotą iškasa apie 20 kub.metrų grunto, sunaudoja apie 3 kub.metrus rąstų, pats statymas užima 85 val./žmogui.

Dzotus statydavo iš anksto rengiamose gynybos linijose arba antrose gynybos linijose. Statant kelis dzotus numatydavo jų sąveiką, kad vienas dzotas pridengtų kitą ir neliktų neapšaudomų zonų. Dzotą gindavo ir šalia jų įrengtose pozicijose įsitaisę automatininkai. Dzoto kulkosvaidis ugnį atidengdavo tik prireikus, kad neišduotų savo pozicijos.

Nuorodos

• Lauko fortifikacija. Dzotas (rus.)