Lytiniai santykiai: Skirtumas tarp puslapio versijų
S Atmestas 212.117.24.4 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Tocekas keitimas) |
|||
| Eilutė 15: | Eilutė 15: | ||
Sekso reguliarumą lemia amžius ir vedybinio gyvenimo trukmė. Pastebėta, kad iki 30 m. mylimasi apie 3 kartus per savaitę, iki 45 m. amžiaus – dukart, vėliau – apie kartą per savaitę ir rečiau. Daugiausiai santykiaujama per pirmuosius dvejus poros lytinio gyvenimo metus arba iki [[gimdymas|gimdymo]]. Nepaisant reguliarumo normų, kiekviena pora sekso reguliarumą nustato individualiai, pagal savo poreikius, ir tai gali žymiai skirtis nuo kitų porų. |
Sekso reguliarumą lemia amžius ir vedybinio gyvenimo trukmė. Pastebėta, kad iki 30 m. mylimasi apie 3 kartus per savaitę, iki 45 m. amžiaus – dukart, vėliau – apie kartą per savaitę ir rečiau. Daugiausiai santykiaujama per pirmuosius dvejus poros lytinio gyvenimo metus arba iki [[gimdymas|gimdymo]]. Nepaisant reguliarumo normų, kiekviena pora sekso reguliarumą nustato individualiai, pagal savo poreikius, ir tai gali žymiai skirtis nuo kitų porų. |
||
== Nuorodos == |
|||
as ramune patarciau seksuotis amzinai nes mane isprievartavo(rape) |
|||
{{Commons|Category:Sex}} |
|||
{{Vikižodynas|seksas}} |
|||
{{vikisutra}} |
|||
[[Kategorija:Seksas| ]] |
|||
11:11, 25 vasario 2014 versija
Lytiniai santykiai – psichinių ir fiziologinių reakcijų, išgyvenimų ir poelgių, susijusių su lytinio potraukio pasireiškimu ir patenkinimu, visuma. Tai yra neatskiriama lytinio gyvenimo dalis. Siaurąja prasme – sueitis.
Nors labiausiai paplitusi lytinių santykių forma yra sueitis, tačiau yra ir daugiau sekso formų: masturbacija, meilės žaismas, petingas, oralinis seksas, analinis seksas, fistingas ir kt.
Mokslas, tyrinėjantis lytinius santykius ir su juo susijusius reiškinius, vadinamas seksologija.
Istorija
Žmonių visuomenė jau nuo senųjų civilizacijų laikų žinojo įvairias lytinio gyvenimo formas, reguliavo sekso išraišką ir priimtinumą visuomenėje. Kai kurios formos būdavo smerkiamos ar baudžiamos. Viduramžiais lytiniai santykiai vertinti dvejopai: krikščionybė lytinius santykius laikė nuodėme, amoraliu veiksmu (išskyrus seksą giminei pratęsti), nors buitinėje plotmėje tai buvo toleruojama. Renesanso metu humanistai „reabilitavo“ žmogaus teisę į kūnišką pasitenkinimą. XIX a. puritoniška moralė vėl buvo sukūrusį antiseksualių nuostatų sistemą. XX a. paplito racionalus požiūris į seksą kaip į kasdienio gyvenimo dalį – tai liberalizavo lytinę moralę, atsirado sekso pramonės sektorius (komercinė pornografija, sekso scenos filmuose ir reklamoje, sekso prekių parduotuvės ir kt.), paankstėjo pirmųjų lytinių santykių amžius ir pan.
Lytinių santykių reguliarumas
Lytiniai santykiai, praktikuojamas maždaug po 2-3 kartus per savaitę, dar vadinamas reguliariuoju seksu. Didžiajai daliai porų tai yra optimalus sekso dažnis – manoma, kad daugiausia dėl vyro fiziologijos, kadangi funkcinį optimumą vyro lytinė sistema pasiekia maždaug per dvi-tris paras nuo paskutinės ejakuliacijos.
Dažniausia reguliaraus sekso kliūtis – nuolatinio lytinio partnerio nebuvimas arba partnerio išvykimas toli ir ilgesniam laikotarpiui. Be to, sekso reguliarumas iš dalies priklauso ir nuo lytinio aktyvumo.
Sekso reguliarumą lemia amžius ir vedybinio gyvenimo trukmė. Pastebėta, kad iki 30 m. mylimasi apie 3 kartus per savaitę, iki 45 m. amžiaus – dukart, vėliau – apie kartą per savaitę ir rečiau. Daugiausiai santykiaujama per pirmuosius dvejus poros lytinio gyvenimo metus arba iki gimdymo. Nepaisant reguliarumo normų, kiekviena pora sekso reguliarumą nustato individualiai, pagal savo poreikius, ir tai gali žymiai skirtis nuo kitų porų.
