Rašidas ad Dinas: Skirtumas tarp puslapio versijų
S r2.7.2) (robotas Pridedama: ka:რაშიდ ად-დინი |
|||
Eilutė 14: | Eilutė 14: | ||
[[Kategorija:Istorikai]] |
[[Kategorija:Istorikai]] |
||
[[Kategorija:Persijos asmenybės]] |
[[Kategorija:Persijos asmenybės]] |
||
[[ar:رشيد الدين فضل الله الهمذاني]] |
|||
[[arz:رشيد الدين الهمذانى]] |
|||
[[az:Fəzlullah Rəşidəddin]] |
|||
[[ca:Raixid-ad-Din]] |
|||
[[de:Raschīd ad-Dīn]] |
|||
[[en:Rashid-al-Din Hamadani]] |
|||
[[fa:رشیدالدین فضلالله همدانی]] |
|||
[[fr:Rashid al-Din]] |
|||
[[hi:रशीद उद-दीन हमदानी]] |
|||
[[ja:ラシードゥッディーン]] |
|||
[[ka:რაშიდ ად-დინი]] |
|||
[[ko:라시드웃딘]] |
|||
[[ky:Рашид Aд-Дин]] |
|||
[[mdf:Рашид-ад-дин]] |
|||
[[no:Rašīd ad-Dīn]] |
|||
[[pl:Raszidoddin]] |
|||
[[ru:Рашид ад-Дин]] |
|||
[[sl:Rašid al-Din]] |
|||
[[th:เราะชีด-อัล-ดิน-ฮามาดานี]] |
|||
[[tr:Reşidüddin Hamedani]] |
|||
[[uk:Рашид-ад-Дін Фазлуллах]] |
|||
[[zh:拉施德丁]] |
03:00, 15 kovo 2013 versija
Rašidas ad Dinas „Tabibas“ (pers. رشیدالدین طبیب, pilnas vardas Rašidas ad Dinas Faizulachas ibn Abu al Chairas Ali Hamadanis, 1247–1318 m.) – persų politikas, istorikas, gydytojas.
Gimė žydų šeimoje Hamadane. Būdamas 30-ies atsivertė į islamą. Įgijo gydytojo amatą. Valdant mongolų valdovui Abagachanui Rašidas ad Dinas pradėjo politinę karjerą. Tapo Hulagidų chanato didžiuoju viziriu. Inicijavo mongolų valdomoje Persijoje finansines, administracines, kariuomenės reformas. Gilinosi į pasaulio istoriją, mediciną. 1316 m. apkaltintas valdovo Uldžaituchano nunuodijimu ir 1318 m. nuteistas mirties bausme.
Pagrindinis Rašido al Dino istorinis veikalas – „Metraščių rinkinys“ (Jāmiʿ al-tawārīkh), baigtas rašyti 1307 m. Jame koncentruojamasi apie Mongolų imperijos istoriją, tačiau atskiros dalys skirtos indų, senovės persų, kinų, žydų, arabų, frankų (nors aprašoma visa Europa) istorijoms. Veikalą užrašė ir iliustravo geriausi to meto persų kaligrafai ir dailininkai. Tai labai svarbus šaltinis apie mongolų erą Persijoje, bei kitų kraštų istoriją iš rytų požiūrio[1]. Po ad Dino mirties rinkinys buvo konfiskuotas ir iki šių dienų išliko tik du jo fragmentai.
Šaltiniai
- ↑ „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 316 psl.