Rusijos pilietinis karas

Rusijos pilietinis karas prasidėjo iškart po to, kai bolševikai perėmė valdžią 1917 m. lapkričio mėnesį ir vyko iki 1921 m. tarp naujosios bolševikų vyriausybės (raudonarmiečių) ir jai oponuojančių „baltųjų“ grupių (baltagvardiečių). Pilietinis karas baigėsi „raudonųjų“ pergale.

Pilietinis karas vyko daugiausia trijuose pagrindiniuose frontuose: rytų, pietų ir šiaurės vakarų. Taip pat karą galima suskirstyti į tris pagrindinius laikotarpius.

Kovojančios pusės

Rusijos pilietinio karo frontai 1919 m. kovą

Pilietinis karas vyko tarp „raudonųjų“ (komunistų ir revoliucionierių) ir „baltųjų“ (monarchistų, reakcionierių, demokratų ir konservatorių), kurie priešinosi bolševikų režimui. Baltųjų kovą prieš Raudonuosius palaikė ir užsienio šalys. Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės pajėgos po Vokietijos pralaimėjimo kare 1918 m. lapkritį įsiveržė iš šiaurės ir pietų, užimdamos vokiečių paliekamas Rusijos teritorijas ir užėmė aiškiai baltuosius palaikančią poziciją. „Baltuosius“ aktyviai rėmė ir kitos užsienio valstybės (Vokietija, Lenkija). Nuosaikūs socialistai, anarchistai ir nacionalistai kovojo su abiem pagrindinėm jėgom ir buvo vadinami „žaliaisiais sukilėliais“. Anarchistinės grupės Ukrainoje (pvz., vadovaujamos Nestoro Machno), priklausomai nuo situacijos kovojo tiek su vienais, tiek su kitais.

Baltieji

Didelės antibolševikinės pajėgos susitelkė Rusijos pakraščiuose. Šiaurės Kaukaze susiformavo vadinamoji Savanorių armija, vadovaujama generolų L. Kornilovo, A. Denikino, M. Aleksejevo. Bendrai baltieji sudarė tris frontus:

• pietuose: generolo Denikino ir Krasnovo vadovaujami Dono kazokai ir rusų savanoriai;
• šiaurės vakaruose: Judeničiaus armija;
• vakarų Sibire, Omske: admirolo Kolčiako armija, sustiprinta 40 000 Čekoslovakų korpuso (karo belaisviai).

Be šių trijų frontų dar buvo gana savarankiškų baltųjų pajėgų:

• rytų Sibire: atamano Semionovo kazokų pajėgos, remiamos japonų ir amerikiečių;
• Mongolijoje: Azijos kavalerijos divizionas, vadovaujamas baltvokiečio Ungern von Sternberg.

Raudonieji

Raudonosios armijos stiprinimui, gynybos organizavimui vadovavo karo reikalų komisaras L. Trockis. Buvo įvesta privaloma karinė tarnyba 18 – 40 metų vyrams. Raudonoji armija išaugo nuo 1 milijono karių 1918 m. pabaigoje iki daugiau nei 5 milijonų praėjus dvejiems metams. Buvo panaudotos visos ginklų atsargos, imta gaminti naujus.

Karo eiga

Tai, kad kilo pilietinis karas, nustebino Leniną ir pradžioje jis nepakankamai įvertino savo priešininkų jėgas.

1918 m. vasarą ir rudenį Ukraina, Donas, Kubanė, Pavolgis, Sibiras buvo su bolševikais kovojančių baltagvardiečių rankose.

Po 1919 m. pradžios puolimo Raudonoji armija užima didelę dalį per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių okupuotų teritorijų.