Mozaika

XII a. mozaika

Mozaika (iš lot. musivum – pašvęsta mūzoms) – tai piešinys ar paveikslas, kai vaizdas kuriamas iš įvairių medžiagų (keramikos, akmens, metalo, medžio) panašios formos ir tekstūros gabaliukų. Šie sutvirtinami skiediniu, vašku, mastika, klijais ir pan. Paprastai mozaikos daromos ant didelių plokščių paviršių, pvz., sienų, grindų ar lubų, tačiau kartais mozaika dekoruojami ir nedideli objektai.

Rinkimo būdai

Egzistuoja du klasikiniai mozaikos rinkimo būdai:

1. „Tiesioginis“, kuomet mozaikos medžiagos dedamos į stingstantį tvirtinimo skiedinį.

2. „Atvirkščias“, kuomet mozaikos gabalėliai išvirkščia puse į viršų dedami ant pagalbinės medžiagos (audinio, kartono ir pan.), surinktas piešinys užliejamas skiediniu. Paveikslui sustingus pagalbinė medžiaga nuplėšiama. Paveikslo blokas montuojamas į pastato dalį.

Istorija

Mozaika yra viena iš seniausių dailės formų. Kretoje šis menas buvo išvystytas jau bronzos amžiuje. Antikos laikais mozaika buvo puošiamos pastatų grindys – pradžioje nesudėtingais raštais, vėliau – įmantriomis kompozicijomis iš spalvotų ir juodai baltų skaldytų akmens gabalėlių. Vėliau mozaika buvo šlifuojama. Bizantijos mene smaltos (specialus stiklas, skirtas mozaikoms) ir akmens (dažnai pusbrangio) mozaikos nebuvo šlifuojamos, tai leido išgauti ypatingą mozaikos gilumą ir spalvų sodrumą. XVI a. Italijoje labai paplito taip vadinama florentiškoji mozaika. Ji buvo daroma iš šlifuotų spalvotų akmenukų ir naudojama to meto interjero ir baldų apdailai. XVII a. labai paplito mozaikos, kurios imitavo tapybos darbus. Jos buvo atliekamos naudojant smaltą.

Inkrustacija

Ypatinga mozaikos rūšis – inkrustacija (lot. incrustatio). Tai dailės dirbinių dekoravimo technika, kai įvairių medžiagų (marmuras, keramika, metalas, medis, perlamutras ir pan.) gabalėliai arba plokštelės įleidžiamos į ištisinę (dažnai kitokią) medžiagą lygiai su paviršiumi.

Šaltinis

Ar žinai?

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.