Grimuaras

Grimuaras - magijos vadovėlis su užkeikimais, dvasių vardais ir jų antspaudais. Šio žanro knygose rašoma, kaip išsikviesti angelus ar demonus, atlikti būrimus bei įgyti stebuklingų galių. Europoje grimuarai išplito apie XIII a., todėl panašūs senesni tekstai (pvz. Antikos) grimuarais vadinami rečiau.

Žodžio kilmė

Oksfordo žodynas kildina terminą grimuaras iš senosios prancūzų kalbos žodžio grammaire, turinčio tą pačią graikišką šaknį, kaip ir gramatika. Vėlyvaisiais viduramžiais gramatikomis vadino knygas apie lotynų kalbą (plg. liet.), o gramatikais - tiesiog žmones, turinčius pasaulietinį išsilavinimą (į kurį tais laikais įėjo ir astrologija). Neraštingai liaudžiai pasaulietinės knygos atrodė įtartinos, o universitetų mokytiniai - eretikai ar burtininkai. Tokiu būdu iškraipytas žodis gramatika ėmė reikšti magijos knygą grimuarą.

Žymesnieji grimuarai

• Picatrix (XIII a.). Lotyniškas tekstas verstas iš arabiškos knygos Ghâyat al-Hakîm „Išmintingojo tikslas“.
• Liber Iuratus („Prakeiktoji knyga“), dar vadinama „Honorijaus apeigynu“ (XIII a.). Turimas omenyje popiežius Honorijus III.
• Sefer Raziel haMalach („Angelo Razielio knyga“, XIII a.), taip pat laikoma vienu pamatinių kabalos šaltinių (XIII a.).
• Abramelino knyga (1450).
• Miuncheno demoniškosios magijos vadovas (XV a.).
• K.Agripa, Libri tres de occulta philosophia ("Trys knygos apie slaptąją filosofiją", 1531).
• Clavis Salomonis („Saliamono raktas“, XVI a.)
• Pseudomonarchia Daemonum („Demonų Pseudomonarchija“, galbūt „Tariama vienvaldystė“, XVI a.).
• Lemegeton Clavicula Salomonis („Lemegeton'as Saliamono raktelis“, XVII a.).