Socialinė atskirtis
Socialinė atskirtis arba socialinė marginalizacija – individo ar socialinės grupės nutoli(ni)mas nuo visuomenei įprasto gyvenimo lygio.
Socialinei atskirčiai būdingas skurdas, išstūmimas iš visuomenės. Tokie žmonės užima prastesnę socioekonominę padėtį. Jų gyvenimo būdas neatitinka priimtų nuostatų arba jie neturi minimalaus pragyvenimo lygio ar išsilavinimo (benamiai, narkomanai, alkoholikai, nusikaltėliai, nuskurdę žmonės ir pan.). Socialinei atskirčiai priešinga socialinė įtrauktis.[1][2]
Pagrindinis socialinės atskirties problemos bruožas tas, kad egzistuoja riba tarp paplitusios daugumos ir išsiskiriančios mažumos. Skurdas nėra socialinės atskirties sinonimas. Neturtingų žmonių asmeninės savybės ne visada reiškia, kad žmogus neturi jokių socialinių ryšių. Socialinė atskirtis remiasi dinamišku atskyrimo nuo bet kokios socialinės, ekonominės, politinės ar kultūrinės sistemos procesų, kurie skatina socialinę integraciją.[3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Socialinė atskirtis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-11-02.
- ↑ Vainienė, Rūta. „Socialinė atskirtis“. Verslo žinios (Ekonomikos terminų žodynas). Nuoroda tikrinta 2022-11-02.
- ↑ A. Stulginskaitė. Marginalizacijos problemų identifikavimas, kaip viena iš sėkmingo administravimo sąlygų, 2005-04-20. PDF. Archyvuota kopija 2022-11-02 iš Wayback Machine projekto.
|
Šis su sociologija susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |