Skaitmeninis parašas
Skaitmeninis parašas arba elektroninis parašas - kodas, paprastai susiejamas su prasmine informacija ir leidžiantis tą informaciją autentifikuoti, t. y. susieti ją su skaitmeninę tapatybę turinčiu asmeniu arba įrenginiu.
Iš esmės skaitmeninis parašas elektroninėje erdvėje atlieka tą pačią funkciją, kaip ir paprastas parašas įprastame pasaulyje.
Lietuvoje galiojantis Elektroninio parašo įstatymas[1][2] (2018 m. jį pakeitė Lietuvos Respublikos elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų įstatymas[3]) įteisina saugaus skaitmeninio parašo panaudojimą ir tokie parašai įgauna tokią pačią teisinę galią kaip ir parašai rašytiniuose dokumentuose.[4] Saugus skaitmeninis parašas yra asimetrinio rakto kriptografijos priemonėmis (SMART kortelėmis, mobiliojo elektroninio parašo SIM kortelėmis, specialiais USB raktais) sukuriamas kodas, kuris leidžia vienareikšmiškai autentifikuoti dokumentą ir pasirašantįjį asmenį, nustatyti, ar pasirašyta informacija nebuvo pakeista po pasirašymo. Saugus skaitmeninis parašas turi būti sukuriamas saugiomis fizinėmis priemonėmis, turinčiomis saugumo atitikties atestaciją.
Skaitmeninis parašas dažniausiai realizuojamas asimetrinės kriptografijos pagalba ir jo panaudojimas paremtas viešojo rakto kriptografija, kas leidžia:
- identifikuoti pasirašiusįjį (kas pasirašė?)
- užtikrinti, kad informacija nebuvo pakeista po pasirašymo (kas pasirašyta?)
Skaitmeniniai parašai dažniausiai panaudojami:
- autentifikuojant „dokumentus“ (pvz., pasirašomos elektroninio pašto žinutės, failai, duomenys ir pan.)
- autentifikuojant įrenginius ir/arba informacinių sistemų vartotojus (pasirašoma informacija, neturinti aiškios prasmės pasirašančiajam)
- užkoduojant slaptą informaciją tam tikram tos informacijos gavėjui (prasminė informacija pasirašoma informacijos gavėjo viešuoju raktu)
Saugaus skaitmeninio parašo paplitimo kliūtys:
- vartotojas turi būti pakankamai stipriai motyvuotas įsigyti saugaus elektroninio parašo priemonę,
- vartotojas turi nuolat su savimi nešiotis pasirašymo priemonę - dažnai tai yra nepatogu,
- vartotojas turi įdiegti savo kompiuteryje specialią įrangą (priedus ir programas)
- vartotojas turi mokėti ta įranga pasinaudoti
- dažnai saugaus elektroninio parašo įranga yra brangi, brangu ją išlaikyti.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Elektroninis parašas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 450 psl.
- ↑ „Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymas“. 2000 m. liepos 11 d. įstatymas Nr. VIII-1822. Lietuvos Respublikos Seimas. Nuoroda tikrinta 2025-09-27.
- ↑ „Lietuvos Respublikos elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų įstatymas“. 2018 m. balandžio 26 d. įstatymas Nr. XIII-1120. Lietuvos Respublikos Seimas. Nuoroda tikrinta 2025-09-27.
- ↑ Lozdienė, Alvida; Mackevič, Ieva (2012). Pasaulis kompiuteryje: informacinės technologijos 11-12 klasėms. II dalis. Vilnius: TEV. p. 119. ISBN 978-609-433-138-1.