Skaitmeninė knyga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Asmuo, skaitantis el. knygą viešajame transporte

Skaitmeninė knyga – tai tekstinė informacija tekstiniame formate, kuri skaitmeniniu būdu yra saugojama ir platinama.[1] Dažnai skaitmeninė knyga yra vadinama skaitmeniniu dokumentu arba elektronine knyga (el. knyga). Pagrindinis skaitmeninės knygos turinys – tekstas ir vaizdai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1957 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose įsikūrė Pažangių tyrimų projektų agentūra (Advanced Research Projects Agency – ARPA), kurios suprojektuotas kompiuterių tinklas vėliau išaugo į dabartinio interneto tinklą. 

1965 m. pirmą kartą buvo pavartota sąvoka – hipertekstas, kuri nusakė netiesinę idėjų sistemą kaip priešpriešą serijiniam tekstui. 

19671968 m. Brauno universiteto profesorius Andriesas Van Damas pirmą kartą pavartojo terminą angl. electronic book.

1968 m. Jutoje (JAV), magistrantūros studentas Alanas Kėjus pristatė skaitmeninės knygos koncepciją, pavadintą Dynabook.

1969 m. įkurtas ARPANET tinklas, kuris tapo platforma pirmajai skaitmeninei knygai.[2]

1971 m. Michaelis S. Hartas pradėjo Gutenbergo projektą, kuris yra laikomas skaitmeninės knygos pradžia.[3] Michaelio S. Harto misija – skatinti kurti ir platinti skaitmenines knygas.[4]

1980 m. išrastas kompaktinis diskas (CD-ROM), leidęs platinti ir saugoti skaitmenines knygas.

Raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji bandymai susiję su skaitmeninės knygos raidos analizavimu ir prognozavimu pasirodė XX amžiuje, paskutiniame dešimtmetyje. 1995 metais F. Wilfridas Lancasteris rašė apie skaitmeninės leidybos raidą. Ypatingai daug dėmesio skirdamas skaitmeniniams žurnalams pastebėjo, kad sparčiai besivystanti skaitmeninė leidyba leis leidėjams patogiau talpinti mokslinius straipsnius skaitmeninėje erdvėje. 1997 metais Andrew Odlyzko, analizuodamas skaitmeninės leidybos raidą, teigė, kad jo nestebina tokia „lėta“ skaitmeninių leidinių raida. Nelengva per 500 metų pakeisti spausdintos knygos susidariusius įpročius. 2000 metais Johno Hubbardo paminėti keli svarbesni skaitmeninių knygų istorijos momentai. Jis tyrinėjo skaitmeninių ir spausdintų knygų pranašumus bei trūkumus, ir konstatavo, kad skaitmeninės knygos pasieks „sėkmės“ etapą. Ruth Wilson 2001 metais rašė apie skaitmeninių knygų raidos etapus. Išvadose suformulavo rekomendacijas, kurios būtų patrauklios skaitytojams. Michaelis Eisenbraunas 2004 metais svarstė, ar skaitmeninės knygos turės ateitį. 2008 metais Daniela Živkovič apibendrino svarbiausius skaitmeninės knygos raidos etapus per pastaruosius dešimt metų. Marie Lebert Toronte 2011 metais analizavo svarbiausius skaitmeninės knygos etapus, tačiau jų negrupavo ir neperiodizavo.[5]

Tipologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išskiriami pagrindiniai skaitmeninių knygų tipai:

  • tekstinės knygos (primityviausio tipo knygos, kuriose yra tik tekstinė informacija);
  • vaizdų knygos (jose yra naudojamos iliustracijos);
  • kalbančios knygos (šiose knygose yra tokia garsinė informacija, kaip įgarsinti tekstai, muzika. Tokios knygos dažnai yra skirtos žmonėms su regos sutrikimais);
  • judančių vaizdų knygos (jose yra dinamiški vaizdai);
  • multimedijos knygos (jose randami įvairūs informacijos tipai – vaizdai, garsai, tekstai);
  • polimedijos knygos (tai tokios knygos, kurios informacijai kaupti derina keletą informacijos laikmenų);
  • hipermedijos knygos (jose naudojama nelinijinė informacijos struktūra);
  • protingos skaitmeninės knygos (jos turi galimybę stebėti žmogaus veiksmus, duoti patarimus ir siūlyti pagalbą. Todėl neretai šios knygos yra pasitelkiamos kaip mokymosi priemonė);
  • telemedijos knygos (tokios knygos sugeba atnaujinti savo turinį ir naudoti komunikacines galimybes);
  • kibernetinės knygos (tai tokios knygos, kurios aplinkybių modeliavimui naudoja menamosios realybės technologijas).[6]
    Skaitmeninės knygos skaitytuvas

Palyginimas su spausdintomis knygomis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pranašumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skaitmeninė knyga turi nemažai pranašumų lyginant su tradicine knyga. Skaitmeninė knyga talpina daug daugiau informacijos negu popierinė knyga. Šių laikų knygos daugiau primena interaktyvią enciklopediją – su tekstu, vaizdais, garsine informacija, ir žinoma, plačiomis paieškos galimybėmis.

Svarbiausi skaitmeninės knygos ypatumai:

  • galima skaityti ne vien tekstą, tačiau išvysti ir papildomos medžiagos – vaizdo įrašų, nuotraukų, net gi interviu su pačiu autoriumi;
  • paprasta naudotis paieškos sistema;
  • knygą visada galima papildyti informacija (tai gali daryti ne tik knygos autorius, bet ir skaitytojas);
  • pagaminimui ir išplatinimui nereikia daug laiko.

Galima išvardinti daug skaitmeninės knygos privalumų, lyginant su spausdinta knyga, kurie susiję tiek su leidyba, tiek su laikmena ir pavartojimo būdais:

  • laikas (nereikia daug laiko knygai išspausdinti);
  • mažas formatas (patogu nešiotis, nereikia lentynų joms sudėti);
  • talpumas (vienas kompaktinis diskas talpina keliolika spausdintos knygos tomų, vaizdinę bei garsinę informaciją).

Trūkumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išskiriami tokie skaitmeninių knygų trūkumai:

  • skaitmeninės knygos vis dar yra neįperkamos daugumai vartotojų;
  • prietaisai skirti skaityti skaitmenines knygas yra neilgaamžiški ir ne tokie patvarūs kaip spausdintos knygos;
  • per prietaisus skaitomos knygos yra prastesnės kokybės, todėl vargina akis;
  • prietaisai, per kuriuos yra skaitomos skaitmeninės knygos, reikalauja prieigos prie interneto, įkrovos energijos. 

Skaitmeninių knygų platformos ir formatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo metu išskiriamos penkios perspektyviausios skaitmeninių knygų platinimo platformos – Apple App Store, Google Play, Amazon Kindle, Kobo Book bei Nook Book Store. Visos skaitmeninių knygų platformos naudoja savo DRM sistemą, tai reiškia, kad leidėjas norėdamas platinti skaitmeninių knygų failus, kurie yra apsaugoti, kiekvienai platformai turi paruošti atskirus failus.[7] Skaitmeninių knygų platinimo platforma neatsiejama nuo leidėjo ir skaitytojo. Abi šalys turi būti patenkintos platformos aptarnavimu, kad būtų užtikrinamas didelis platinamų skaitmeninių knygų asortimentas ir didelė vartotojų bazė.

Skaitmeninių knygų skaitytuvas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veikimo principas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skaitmeninėms knygoms skirtas skaityti įrenginys turi ekraną, kuris atvaizduoja knygoje esantį tektą ir duomenis. Tekstinė ir grafinė informacija yra saugoma įvairiose atminties kortelėse. Skaityklė turi integruotą ekrano funkciją, kuri leidžia vartotojui judėti tarp knygoje esančių puslapių.[8]

Skaitmeninių knygų formatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dažniausiai pasitaikantys skaitmeninių knygų formatai:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Rastenienė, Rima. Skaitmeninė knyga ir jos skaitymas (Magistro darbas). Vilniaus universitetas, Komunikacijos fakultetas, Knygotyros ir dokumentotyros institutas. Vilnius, 2007. p. 13.
  2. Gudinavičius, Arūnas. Skaitmeninė knyga ir jos raida. Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas. Iš „Knygotyra“. Vilnius, 2012. p. 118. ISSN 0204-2061
  3. Schofield, Jach. Michael Hart obituary. (2011, rugsėjo 13d.) Iš http://www.theguardian.com/books/2011/sep/13/michael-hart-obituary
  4. Schwabach, Aaron. Internet and the Law: Technology, Society, and Compromises, 2nd Edition. ABC-CLIO, LLC: JAV, 2014. p. 201. ISBN: 978-1-61069-349-3
  5. Gudinavičius, Arūnas. Skaitmeninė knyga ir jos raida. Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas. Iš „Knygotyra“. Vilnius, 2012. p. 1. ISSN 0204-2061
  6. Elektroninių knygų tipologija. Lietuvos mokslo ir studijų e. dokumentų kaupimas ir pateikimas skaitytojams, 2008. Iš http://edok.sf.library.lt/leidyba/4MM/65489.html
  7. Žarkova, Alisa. Apple App Store platforma lietuviškų skaitmeninių knygų leidyboje. Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas. Iš „Knygotyra“. Vilnius, 2013. p. 7. ISSN 0245-0053
  8. Electronic book device. United States patent, 1998. Iš https://docs.google.com/viewer?url=patentimages.storage.googleapis.com/pdfs/US5847698.pdf

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]