Simfonija Nr. 40 (Mocartas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Simfonija Nr. 40 g-moll (K550) – austrų klasikinės muzikos kompozitoriaus V. A. Mozarto simfonija, parašyta 1788 metais. Tai viena iš žinomiausių V. A. Mocarto simfonijų.

V. A. Mocartas „Simfoniją Nr. 40“ parašė 1788 m. vasarą ir tai yra antra vėlyviausia jo parašyta simfonija (K550 pagal Kechelio katalogą), vėlesnė yra tik „Simfonija Nr. 41“ (K551). Kūrinys atliepia V. A. Mocarto domėjimasi vokiečių „Audros ir veržimosi“ estetiniu judėjimu, kas pasireiškė tamsesne ir stipresne simfonijos muzika, kartais muzikos garsais išreiškiamu pykčiu. Šio judėjimo paveiktas tuo pat metu simfonijas rašė J. Haidnas. Tai yra viena iš tik dviejų V. A. Mocarto simfonijų, parašytų minorinėje tonacijoje. Be to, tuo metu V. A. Mocartas turėjo finansinių rūpesčių dėl menkesnės paklausos jo rečitaliams Vienoje ir tuo metu mirė jo mažametė duktė Tereza. Visgi liūdnumo ir rūstumo emocijos šioje simfonijoje dominuoja tik trumpai. V. A. Mocartas ją parašė kartu su 39-ąja ir 41-ąja simfonijomis tikriausiai planuodamas jas pristatyti koncertiniame ture Londone, kuris neįvyko.

Simfonijos dalys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Simfonija Nr. 40“ skirta orkestro atlikimui ir sudaryta iš keturių dalių:

  1. Molto allegro. Pradedama neramia ir viena įsimintiniausių V. A. Mocarto melodijų.
  2. Andante. Vietoj minorinės dominuoja mažorinės tonacijos.
  3. Menuetto, Allegretto-Trio. Jaučiama kova tarp skirtingų nuotaikų.
  4. Allegro assai. Grįžta rimti ir prieštaringi motyvai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]