Rėkyvos dvaras

Rėkyvos dvaras – buvusi dvarvietė Rėkyvos gyvenvietėje. Dvaro sodyba įsikūrusi Rėkyvos ežero rytiniame krante ir užima 14,17 ha plotą. Kompleksą sudaro iš buvusios kalvės 1935 m. rekonstruota koplyčia (UK 31209), ūkinis pastatas (UK 31210) ir parko fragmentai (UK 31211), vienas iš jų – sena tuopų alėja.

Istorija

Dvaro sodybos formavimosi pradžia siekia XVI a. Novodvorsko seniūno sūnus Mikalojus Karpis 1605 m. vedė Kotryną Skaševskaitę, kuri kaip kraitį atsinešė Rėkyvos (Rekijavos) dvarą ir Kurtuvėnų dvarą. 1605–1925 m. dvaras priklausė Karpių giminės Rėkyvos linijai. XVIII a. pradžioje, valdant Steponui Kazimierui Karpiui, dvaras labai suklestėjo. Dvaro paveldėtojas Eustachijus Karolis Karpis XIX a. 1-ojoje pusėje sutvarkė dvaro sodybą, parką, pastatė ūkinius pastatus.

XIX a. viduryje prasidėjo Rėkyvos dvaro ekonominis smukimas. I pasaulinio karo metais dvaro sodybos pagrindinis pastatas sudegė. Tarpukario Lietuvoje vykdant žemės reformą didžioji dvaro dalis buvo išdalinta savanoriams, dalis – Šiaulių žuvininkystės ūkiui, dvaro centras atiteko Šiaulių miesto valdybai. Ten buvo steigiamos socialinės įstaigos – senelių ir vaikų prieglaudos, pradžios mokykla. 1932 m. buvusių dvaro rūmų vietoje (Poilsio g. 1) pastatyta dviejų aukštų senelių prieglauda. Šiame pastate 1964 m. įsteigta Rėkyvos aštuonmetė mokykla.

Dvarininkai

XVII a. pradžioje ant Rėkyvos ežero kranto pastatytame dvare buvo įsikūrusi Karpių giminė, tarp kurios narių – ir žinomos Lietuvos istorijos asmenybės: Žemaitijos vyskupas Juozapas Mykolas Karpis, žemaičių pasiuntinys ATR Ketverių metų seime Mauricijus Pranciškus Karpis ir kt. Mauricijus Pranciškus Karpis mirė Rėkyvos dvare 1817 m. Jo prašymu ežero pakrantėje buvo supiltas pilkapis, vėliau gavęs Grabaučiaus kalno pavadinimą. Šalia kapavietės buvo įkurdintos ir dvarininkų kapinaitės.