Privati miškų nuosavybė Lietuvoje

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Pirmosios rašytinės žinios apie miškų nuosavybę siekia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto laikus. 1957 metais išleisto Valakų įstatymo pagrindu buvo išskirti miškai kaip nuosavybės forma.

Iki 1920 m. žemės reformos Lietuvoje dominavo privati miškų nuosavybė. Privačių miškų savininkai valdė apie 65 % visų šalies miškų.

1919–1937 metais, vykstant žemės reformai, iš privačių miškų savininkų į valstybinį miškų fondą buvo perimta miško žemė. 1938 m. privačių miškų liko apie 16 %.

1940 m. dalis privačių miškų buvo nacionalizuota Tarybų valdžios.

Vokiečių okupacijos metais (1941–1944) didesnei daliai ūkininkų buvo grąžinti tarybų valdžios nusavinti miškai. Apie 1950 m. privačių miškų Lietuvoje nebeliko. Visos privačios valdos buvo nusavintos ir apie 80 % miškų priskirta žemės ūkio įmonėms.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dalis miškų vėl tapo privačiais. Lietuvos Respublikos miškų įstatyme, priimtame 1994 m., miškai pagal nuosavybės forma skirstomi į privačius ir valstybinius.

Privatūs miškai yra nepakankami prižiūrimi lyginant su valstybiniais – privačių miškų savininkai neskiria lėšų rekreacinių objektų įrengimui, priešgaisrinei apsaugai, neskubama miškų atkurti, prižiūrėti, ugdyti, padaugėjo piktnaudžiavimo atvejų miško kirtimo srityje.