Prakorimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Prakorimas (Prakūrimas) – Aukščiausiojo lietuvių dievo vardas, gali būti, kad eufemistinis[1]. Dievo vardą mini M. Strijkovskis 1582 metais. Pasak M. Strijkovskio, Prakorimas – „pats pirmutinis dievas“, kuriam aukojami balti kaplūnai, ne pjaunant, bet užmušant lazdomis, be to, mušantieji turėdavę nekalbėti. Dalį aukos valgydavę patys, dalį žyniai, o trečią dalį sudegindavę. Pagal V. Manhartą jis – pasaulio sukūrimo dievas. T. Narbutas jį tapatina su Praamžiumi ir laiko likimus valdančiu pirmapradžiu dievu, Fatumu. Prakorimo pirmapradiškumą pažymi ir A. J. Greimas, kildindamas šį vardą iš „prakorauti“ – „pirma paragauti duodamą kam valgį, gėrimą“, tad Prakorimas būtų kadaise abstraktus, vėliau personifikuotas Likimas[1]. Šitaip Greimas iš esmės palaiko T. Narbuto prielaidą.

Prakorimas neabejotinai turi pirmapradžio Dievo bruožų ir neaišku, ar tas pirmapradiškumas nepriklausytų pačiai pirmajai dievų kartai. Už Dangaus Dievo lietuvių mitologijoje dar kažkas slypi (prisiminkime etiologinių sakmių išsitarimus, jog Dievas ir Velnias yra broliai).

Jis pirmutinis dievas, dievų ir žmonių pasaulio pradininkas, likimo žinovas ir lėmėjas, kuriam aukodavo baltus kastruotus gaidžius ne pjaunant, bet užmušant lazdomis. Dalį tų gaidžių valgė patys namiškiai, dalį aukotojai, o trečia dalis buvo sudeginama kaip auka.
Šis aukščiausiasis Dievas buvo ir metų laikų tvarkytojas. Gimsta jis žiemą kartu su laiko atgimimu, su Saule. Vasarą ilgiausios dienos metu jam atliekamos sudėtingos apeigos. Prakorimas gretinamas su likimu, laikomas dangaus ir žemės viešpačiu, lemiančiu genčių, vėlių ir tautų ateitį.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Prakorimas. Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 291 p.