Plokščioji atmintis
 |
Šį puslapį siūloma pervadintiį „Plokščios atminties modelis“. Daugiau informacijos ieškokite puslapio aptarime arba istorijoje. |
 |
Dėmesio! Straipsnis ar jo dalis neturi išnašų į patikimus šaltinius. Dėl to medžiaga gali būti nepatikima. Pagal Vikipedijos nuostatas, nepatikrinama informacija gali būti trinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite medžiagą išnašomis į šaltinius. |
Plokščia atmintis (angl. flat memory) – kompiuterio atmintis, kuri yra organizuota taip, kad joje galima išskirti bet kurio jos apimtį neviršijančio dydžio ištisinį fragmentą (pavyzdžiui, saugoti niekur nepertrauktam enciklopedijos tomo tekstui ar dideliam vaizdui). Pirmųjų kompiuterių atmintis buvo plokščia, tačiau vėliau, kai atminties kiekis ėmė viršyti procesoriaus žodžio ribas, pasidarė sudėtinga greitai adresuoti bet kurią tokios atminties vietą. Norint naudoti daugiau atminties su tuo pačiu trumpu adresu, buvo sukurtos įvairios segmentavimo metodikos, papildančią adreso dalį pastoviai saugant atskirame registre. Tačiau tada atsirado vientisos atminties srities dydžio apribojimai.
Pavyzdžiui, Intel 8086 procesoriuje atminties adresas susidėjo iš dviejų 16 bitų dalių, tačiau viena jų (segmentas) nebuvo planuota nuolatiniam keitimui. Su likusiais 16 antros dalies bitų buvo galima naudoti ne didesnę kaip 65536 baitų didumo sritį. Šis apribojimas buvo būdingas MS-DOS ir MS Windows 1.0–3.0 versijoms. Šiuolaikinių, 32 bitų procesorius turinčių kompiuterių atmintis ir vėl yra plokščia.