Pinigų multiplikacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Pinigų multiplikacija – bendros pinigų masės padidėjimas apyvartoje įvykdžius pinigų emisiją (išleidus naujus pinigus).

Dabar, kai pinigai nepadengti tauriaisiais metalais valstybės gali įvykdyti pinigų emisiją. Valstybės išleisti pinigai iš karto atsiduria bankuose. Bankai juos paskolina ir paskolinti pinigai vėl atsiduria bankuose, o kartais tiesiog iš vienos sąskaitos tame pačiame banke pereina į kitą sąskaitą tame pačiame banke ir vėl bankas gali juos skolinti. Tuos pačius pinigus bankas gali tiesiog perskolinti. Toks pinigų masės augimas ir vadinamas multiplikacija.

Veiksniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atrodytų, kad valstybei išleidus nedidelį kiekį pinigų, bankai juos galėtų perskolinti neribotą kiekį kartų, bet tam yra ribojantys veiksniai:

  1. Bankams nurodyta, kokį pinigų kiekį jie turi turėti rezerve. Tai reiškia kiekvieną kartą paskolinus pinigus dalį jų turi pasilikti kaip atsargą, jei dalis indėlininkų nuspręstų paimti pinigus iš banko.
  2. Dalis pinigų išimami grynais ir taip cirkuliuoja ūkyje.

Pavyzdžiui, valstybė išleido į apyvartą 100 tūkst. litų. Grynieji pinigai sudarė 10 %, elektroniniai pinigai 90 %. Bankams nurodyta, kad jie turi turėti 10 % atsargų nuo paskolintų pinigų. Tada multiplikaciją apskaičiuosime taip: 100 tūkst. Lt visi išleisti pinigai – 10 tūkst. Lt grynieji pinigai, likusius 90 tūkst. bankai gali tol skolinti, kol jie sudarys 10 % nuo paskolintos sumos: 90 tūkst. Lt x 100 % : 10 % = 900 tūkst. Lt. Viso 900 tūkst. Lt paskolinti pinigai + 10 tūkst. Lt grynieji pinigai = 910 tūkst. Lt. 910 tūkst. Lt. atsiradusių ūkyje : 100 tūkst. išleistų Lt. = 9.1 karto. Multiplikacijos koeficientas 9,1 karto.