Pereiti prie turinio

Papabile

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pripažintas papabile kardinolas Giuseppe Siri, neišrinktas popiežiumi 1958, 1963 ir 1978 m. konklavose

Papabile (it. Papabile, 'galintis būti popiežiumi') – vatikanistų pradėtas naudoti ir pripažintas itališkas terminas nusakyti Katalikų Bažnyčios hierarchui, dažniausiai kardinolui, realiam kandidatui būti išrinktam popiežiumi.

Romoje populiari patarlė „Kas į konklavą atvyksta popiežiumi, tas iš jos išvyksta kardinolu“. Artėjant naujo popiežiaus rinkimams, paprastai aktyviai aptariamos papabile kandidatūros į Šv. Petro sostą. Jų pavardės dažniausiai minimos vatikanistų prognozėse, sudaromi favoritų, „tamsiųjų arkliukų“ (tų, kurių išrinkimas būtų netikėtumas), kompromisinių kandidatūrų sąrašai.

Žiniasklaidoje dažnai minėti papabile kardinolai išties tapdavo popiežiais. Tai Eugenio Pacelli (Pijus XII,išrinktas 1939 m.), Giovanni Montini (Paulius VI, išrinktas 1963 m.), Joseph Ratzinger (Benediktas XVI, išrinktas 2005 m.). Tačiau dažnai būdavo taip, kad realiausi kandidatai dėl vienokių ar kitokių priežasčių netapdavo popiežiais. Kardinolas Giuseppe Siri prieš 1958 m. konklavą turėjo daugiausiai šansų užimti sostą, tačiau į jį netikėtai pateko kardinolas Angelo Roncalli, tapęs popiežiumi Jonu XXIII. Panašiai ir kardinolas Giovanni Benelli, negavęs daugumos palaikymo dviejose 1978 m. konklavose. Rugpjūčio mėn. konklavoje laimėjo kardinolas Albino Luciani (Jonas Paulius I), o po jo trumpalaikio buvimo soste spalio mėn. Giovanni Benelli vėl pralaimėjo, šį kartą – Karoliui Voitylai (Jonas Paulius II), kurio kandidatūra žiniasklaidoje visiškai nebuvo svarstoma.

Prieš 2005 m. konklavą papabile kardinolais laikyti: Joseph Ratzinger, Carlo Maria Martini, Christoph Schönborn, Jorge Mario Bergoglio, Angelo Sodano, Francis Arinze ir kt.

Prieš 2013 m. konklavą papabile kardinolais laikyti:[1] [2] [3]