Panklastitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Panklastitas (angl. panclastite) – viena iš Šprengelio sprogstamųjų medžiagų, panaši į oksilikvitą. Panklastitai yra sprogstamųjų medžiagų klasė, kurias 1881 m. pasiūlė prancūzų chemikas Eugene Turpin. Jos buvo skysto diazoto tetraoksido N2O4 (oksidatoriaus) mišinys santykiu 3:2 su tinkamu degalu, pvz., anglies disulfidu[1]. Kitas tam naudojamas degalas yra nitrobenzenas.[2] Kiti galimi degalai yra nitrotoluenas, benzinas, nitrometanas ar halogenalkanai.

Panklastitai yra nepatogūs naudoti, nes:

  • jie jautrūs smūgiui,
  • prieš pat naudojant juos reikia sumaišyti,
  • komponentas diazoto tetraoksidas labai chemiškai aktyvus:

Nežiūrint gero brizantiškumo ir detonacijos greičio (artimi TNT) šiais laikais panklastitai praktiškai nenaudojami.

Pirmojo pasaulinio karo metais trūkstant kitų sprogstamųjų medžiagų Prancūzija mažose aviacinėse bombose naudojo kai kuriuos panklastitų klasės mišinius, kuriuos vadino anilitais (pranc. anilites). Chemikalus bombose maišydavo maišyklė, varoma bombos nosyje esančio propelerio, kuris imdavo suktis bombą išmetus iš lėktuvo. Iki tol komponentai būdavo atskirti. Susidarantis mišinys būdavo toks jautrus, kad bomboms nereikėdavo sprogdiklio – jos sprogdavo nuo smūgio nukritus.

XIX a. 9-tą dešimtmetį vokiečiai bandė torpedas su panklastito užtaisu. Diazoto tetroksidą ir anglies disulfidą torpedoje laikė skirtinguose stikliniuose skyriuose, kurie suduždavo torpedos iššovimo metu. Komponentai susimaišydavo, ir vėliau mišinį susprogdindavo kontaktinis sprogdiklis.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]