Pamoka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
„Sunki pamoka“, Viljamas Bugro

Pamoka − tai mokiniams perteikiamos ir mokinių jau turimos žinios, mokinių ir mokytojo veikla (t. y. įgytų ar turimų žinių taikymas, įgūdžių formavimas ar lavinimas).

Šiuolaikinei pamokai keliama gana daug ir įvairių reikalavimų. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių. Būtina kompetentingai parinkti pamokos medžiagą, derinti ją su mokinių amžiaus ir jų gyvenamosios aplinkos ypatumais (t. y. mokomoji medžiaga turi būti aktuali ir prieinama mokiniams, ją reikia pasirinkti atsižvelgiant į mokinių amžiaus ypatumus, žinias, gebėjimus, mokinių poreikius ir interesus). Ugdymo turinyje turi atsirasti filosofinis pradas, verčiantis mąstyti, tobulėti. Mokytojas turėtų ne tik suteikti žinių, bet ir pratinti moksleivį mąstyti apie žmogaus ir tautos egzistenciją, atrasti įvairius ryšius tarp faktų bei procesų, formuoti savo elgesį bei įpročius. Pamokoje turi būti siekiama aktyvaus ir sąmoningo kiekvieno mokinio darbo, siekiama kalbos mokymo ir įgūdžių sudarymo vienovės. Būtina neužmiršti, kad dėstymo metodus pasirenkama atsižvelgus į mokinių (mokinių grupės, klasės) ypatumus[1].

Nėra ir negali būti universalaus kiekvienam mokytojui ir mokiniui tinkančio metodo. Mokytojas pagal savo prigimtį ir jėgas renkasi tokius metodus, kurie jam padėtų geriausiai pasiekti ugdymo tikslus bei uždavinius. Jei jam pačiam patogus metodas nepadeda skleistis kiekvieno mokinio individualybei, derėtų ieškoti kito arba permąstyti tą patį metodą. Tyrimai rodo, kad įvairesni mokymo būdai sužadina mokinio susidomėjimą, neleidžia nuobodžiauti, turi įtakos mokymosi motyvams. Koks mokymo metodas yra geriausias galima pasakyti tik tada, kai tiksliai įvertinamos mokinių savybės (amžius, motyvai, ankstesnis mokymasis ir rezultatai) ir mokymo tikslai.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas pamoka