Naamanas
Naamanas (hebr. נַעֲמָן) – Senojo Testamento personažas, Aramo karaliaus kariuomenės vadas. Aprašytas 2 Karalių knygos 5 skyriuje.[1]
Pasakojama, kad Naamanas buvo labai vertinamas savo karaliaus, tačiau sirgo nepagydoma liga – raupsais. Jo namų tarnaitė, mergaitė, patekusi į Naamano namus kaip belaisvė iš Izraelio, kartą pasakė savo šeimininkei, kad jei šeimininkas nuvyktų į Samariją pas pranašą, šis išgydytų jo raupsus. Siekdamas išgyti, Naamanas iškeliavo į Izraelį, kur tuo metu veikė pranašas Eliziejus.
Naamanas tikėjosi, kad pranašas išeis pas jį, šauksis Dievo, tačiau Eliziejus per pasiuntinį tik perdavė nurodymą, kad Naamanas eitų ir septynis kartus nusimaudytų Jordano upėje; tuomet jo kūnas pasveiks ir jis būsiąs švarus. Naamanas supyko ir buvo pasiruošęs keliauti atgal į Damaską, tačiau tarnų įkalbėtas išmėgino pranašo pasiūlymą ir stebuklingai pagijo.
Nors Naamanas siūlė dosniai atsilyginti, Eliziejus visko atsisakė. Tuomet Naamanas paprašęs trupučio izraelitų žemės, kad galėtų ant jo pastatyti aukurą Izraelio Dievui.
Rabiniškojoje literatūroje minima, jog Naamanas buvo tas pats žmogus, kurio mūšyje prie Ramot-Gileado netyčia paleista strėlė mirtinai sužeidė karalių Ahabą (1 Karalių knygos 22, 34).[1]