Moters ir pilietės teisių deklaracija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Deklaracijos pirmasis puslapis

Moters ir pilietės teisių deklaracija (pranc. Déclaration des droits de la femme et de la citoyenne) – moters teisių deklaracija, 1791 m. sukurta prancūzų rašytojos feministės Olimpijos de Guž.

Ši deklaracija buvo grindžiama 1789 m. Prancūzijoje priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, siekiant atskleisti Prancūzijos revoliucijos, deklaravusios lyčių lygybę, nesėkmes. Autorė, viena pirmųjų kovotojų už pilietines moterų teises, dokumentą dedikavo Prancūzijos karalienei Marijai Antuanetei, kaip „vienai nekenčiamiausių“ moterų. Už savo radikalias politines pažiūras dokumento iniciatorė 1793 m. buvo nuteista mirties bausme .

Deklaracijos teiginiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Deklaracijoje raginama suteikti moterims tokias pačias teises, kokios 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje buvo suteiktos vyrams. Jos formuluotės vietomis ironiškos, pvz., teigiama, kad: „Ši revoliucija laimės tik tada, kai visos moterys visiškai supras savo apverktiną būklę ir prarastas teises visuomenėje“. Dokumente atkartojama 17 straipsnių iš Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos, vertėjos Camille Naish, apibūdinamų, kaip „originalaus dokumento ... beveik parodija“. Pirmasis straipsnis „originale“ teigia:

„Žmonės gimsta ir lieka laisvi bei lygūs savo teisėmis. Socialiniai skirtumai gali būti grindžiami tik per bendrą naudą.“

Pirmasis straipsnis Moters teisių deklaracijoje atsako:

„Moteris gimsta laisva ir lieka lygi savo teisėmis su vyru. Socialiniai skirtumai gali būti grindžiami tik per bendrą naudą.“

de Guž praplečia 6-ąjį Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos straipsnį apie piliečių dalyvavimą įstatymų kūrime:

„Visi piliečiai, įskaitant moteris, turi vienodas teises viešajame gyvenime pagal savo sugebėjimus, dorybes ir talentus.“

de Guž atkreipė dėmesį į faktą, kad pagal Prancūzijos įstatymus moterys buvo visiškai baudžiamos, neturėjo lygių teisių, ir deklaravo:

„Moterys turi teisę suręsti pastolius, bet jos taip pat privalo turėti teisę pasistatyti kalbėtojo tribūną.“

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]