Mokslinis stilius

Mokslinis stilius – bendrinės kalbos stilius, kuriam būdingi tam tikri bruožai ir kuris naudojamas dažniausiai mokslinėje literatūroje.

Vartojimo sritis

Mokslinė visuomenės veikla. Mokslo pagrindą sudaro kritiškai patikrinta ir susisteminta žmonijos patirtis. Šiuo stiliumi išdėstomas specialus kurios nors mokslo srities turinys.

Svarbiausia mokslo populiarinamųjų tekstų funkcija yra pateikti dalykinę informaciją patraukliai. Siekiama poveikio ir įtaigumo. Savo stiliumi tie tekstai priartėjo prie publicistinės ar grožinės literatūros.

Požymiai

• Logiškumas – teksto vientisumas, organiškas integralumas nesant prieštaravimų.
• Nuoseklumas – tolesnės mintys seka iš anksčiau išdėstytų, nėra minčių šuolių, nėra dvigubos ar trigubos teksto pradžios.
• Aiškumas, suprantamumas, suvokiamumas.
• Dalykinis tikslumas – vienareikšmiškumas, precizija. Vengiama vaizdingų palyginimų: ne „apelsino dydžio stiklo rutulys“ o „trijų colių skersmens stiklo rutulys“.
• Objektyvumas
• Glaustumas, tekste yra beveik tiek pat žodžių kiek jame pasakoma įvairių dalykų

Taip pat būdingas emocinio turinio nebuvimas, specifinių terminų naudojimas, dalykiškumas. Stilistinių ypatybių santykis konkrečiame tekste priklauso nuo žanro, temos, kalbos formos.

Mokslinio stiliaus sintaksei būdingos konstrukcijos, išryškinančios, pabrėžiančios dėstymo logiškumą (minčių nuoseklumą, rišlumą): pasakymo dalių santykį rodantys žodžiai, įspraudai, sudėtiniai jungtukiniai sakiniai. Dėstymo objektyvumą padeda išreikšti beasmenės ir pasyvinės konstrukcijos.

Būdingi dabartinių mokslo tekstų stiliaus trūkumai yra šie: gremėzdiškos sakinio konstrukcijos, dažnas frazės daiktavardinimas, sintaksinis perifrazavimas, nekonkrečios, neaiškios reikšmės šablonai.