Mobingas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Mobingas (angl. mobbing < angl. mob 'minià', to mob 'užpùlti minià'), arba grupinis engimas[1] – tikslinis, sisteminis, ilgesnį laiką pasikartojantis elgesys kolektyvuose, kurio dažniausias tikslas – pažeminti, apjuokti kurį nors narį, sumažinti jo vertę, atitolinti arba net atskirti narį nuo kolektyvo; patyčių atmaina, psichologinis teroras.

Mobingo taktika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mobingo būdai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mobingo klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Psichologija išskiria dvi pagrindines mobingo kryptis: vertikalusis – kai mobingą vykdo aukštesniems hierarchiniams lygmenims priklausantys nariai (viršininkai, lyderiai), ir horizontalusis – mobingą vykdo to paties hierarchinio lygio nariai.

Mobingo atsiradimo sąlygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mobingo priežastis gali būti pavydas, individo (pvz., darbuotojo), kuris taiko mobingą, nesugyvenamumas, dirglumas. Dažnai pavydima jaunesniam, sėkmingesniam kolektyvo nariui, taip pat ir mažiau patirties turinčiam individui. Paprastai mobingo galima sulaukti iš vyresnių ir ilgiau kolektyvui priklausančių narių, kurie tiesiog bijo prarasti savo padėtį. Dažnai mobingą taiko nesugyvenami kolektyvo nariai, kurie patys neretai tampa mobingo aukomis. Kartais mobingas taikomas išsiskiriančiam iš kolektyvo dėl savo amžiaus, pažiūrų, tautybės, rasės ar kitko nariui. Retsykiais toks spaudimas laikinas ir yra savotiškas „krikštas“ į kolektyvo narius. Mobingo auka gali tapti ir patyręs kolektyvo narys, kurį pradėjo vertinti kolektyvo lyderiai, vadovybė. Kartais mobingo priežastis gali būti perdėtas drąsumas, skundai, pastovi kritika, bendros veiklos ignoravimas, provokuojamas elgesys.

Mobingo supratimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvūnijos pasaulyje mobingas – tai reiškinys, kai žolėdžių banda užpuola plėšrūną. Psichologas ir mokslininkas – medikas, daktaras Hancas Leimanas – pirmą kartą mobingo tyrimus atliko Švedijoje 1980 m. pradžioje. Jis tokį elgesį pavadino mobingu ir jį charakterizavo kaip „psichologinį terorą“, kuris jungia „sistemiškai pasikartojantį priešišką ir neetišką vieno ar kelių žmonių elgesį, nukreiptą prieš vieną ar kelis žmones, dažniausiai vieną“. Leimanas nustatė 45 elgesio variantus, būdingus mobingui, kai kurie iš jų: reikalingos informacijos slėpimas, socialinė izoliacija, šmeižtas, nepaliaujama kritika, nepagrįstų apkalbų paleidimas, išjuokimas, šūksniai.

Mobingo organizacinės priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • grįžtamojo ryšio nebuvimas
  • intrigų ir užkulisinių žaidimų mėgėjų toleravimas
  • informacinių srautų klaidinga interpretacija
  • neaiškios atsakomybės ir pareigų ribos
  • kadrų judėjimo sistemos ir galimybės daryti karjerą nebuvimas
  • intymių ar giminingų ryšių dominavimas tarp pavaldinių ir vadovybės
  • didelis atskirų kolektyvo narių perkrovimas

Rezultatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuolatinio mobingo aukos gali pradėti jaustis nevisavertės, neištvėrusios nuolatinio streso, emocinio išsekimo, palikti kolektyvą, susirgti nervinėmis ligomis, sergančiuosius širdies ligomis gali ištikti infarktas, mobingo aukos gali net nusižudyti.[2] Mobingas taip pat turi neigiamų padarinių ir jį stebinčių, bet nedalyvaujančių kolektyvo narių emocinei sveikatai.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos KONSULTACIJŲ BANKAS (2017-12-07). „Ką siūloma vartoti vietoj angl. „mobbing“?“. VLKK. Suarchyvuotas originalas 2019-11-28. Nuoroda tikrinta 2020-02-01.
  2. Deimantė Gruodė (2019-10-31). „Tragedija, atvėrusi ligoninės žaizdas“. sveikata.lt. Nuoroda tikrinta 2020-02-01.