MiniDisc

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
TDK MiniDisc ir AA tipo baterijos dydžių palyginimas (baterijos aukštis apie 50 mm)

MiniDiscmagnetinis optinis diskas, naudojamas kaip keičiama išorinė duomenų laikmena, talpinanti 60, 74 arba 80 min. skaitmeninio garso įrašo trukmės. Mini diskas laikomas 68×72×5 mm matmenų kasetėje panašiai kaip ir 3,5 colių diskelis. Audio mini diskus galima perrašyti daugybę kartų.

Naudoja MD ATRAC garso signalų suspaudimo būdą, tuo tarpu kompaktinis diskas (CD) naudoja 16 bitų PCM. Perdavimo greitis standartiniame režime siekia 292 kbit/s ir naudoja 2 kanalų stereofoninį kodavimą.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji mini diskai pasirodė 1992 m. Juos sukūrė „Sony“ korporacija. 1993 m. „Sony“ pristatė MD Data formatą, kuriame buvo galima saugoti ir kitokio tipo duomenis, tačiau formatas nebuvo populiarus dėl prasto suderinamumo – MD Data duomenų negalima buvo įrašyti į audio mini diskus. 1997 m. buvo pristatytas MD-Data2 formatas, talpinantis 650 MB duomenų. 2004 m. buvo pristatytas Hi-MD formatas, kurio talpa 1 GB, jame tilpdavo iki 45 val. trukmės audio įrašo.

„Sony“ nutraukė MD grotuvų gamybą, paskutinis grotuvas buvo parduotas 2013 m.[1] MiniDiscs buvo labai populiarūs Japonijoje, taip pat sulaukė pasisekimo Europoje.[2]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Sony says sayonara to MiniDisc, will sell its last players in March“. Engadget.com. 2013-02-01. Nuoroda tikrinta 2016-05-16. 
  2. Emeran, Riyad (2008-04-08). „Music on the Move: MiniDisc“. TrustedReviews. Suarchyvuotas originalas 2008-05-13.