Michėjo knyga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Michėjo knyga – viena iš Senojo Testamento knygų, priskiriama pranašų knygų grupei.

Michėjas, manoma, pranašavo beveik tuo pat metu kaip Ozėjas (Izraelyje) ir Izaijas (Judėjoje). Michėjo pranašystės buvo skirtos abiem karalystėms, nors pranašo veiklos laikotarpiu šiaurinė Izraelio karalystė bei jos sostinė Samarija atiteko Asirijai, kuri per tą laiką uolė ir Judėją, tačiau Michėjas apie tai tik trumpai teužsimena.

Michėjo knygoje rašoma apie Judo ir Izraelio nuodėmę, būsimąjį atgimimą ir taiką. Kalbama apie tai, ko reikalauja Dievas. Taip pat rašoma apie būsimąjį karalių iš Betliejaus.

Kaip ir kai kuriems kitiems pranašams, Michėjui kelia pasibjaurėjimą aukos ir apeigos, jei atnašautojams trūksta doros ir tikro dvasingumo. Ateityje Michėjas regi Dievo palaiminimą ir taiką.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1992., 97 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]