Mezozojinė kalnodara

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pasaulio geologinis žemėlapis. Mezozojinės reljefo formos pažymėtos žydrai

Mezozojinė kalnodara – tektogenezės era, besireiškusi mezozojaus laikotarpiu daugiausia Ramiojo vandenyno pakraščiuose. Skiriamos dvi pagrindinės fazės – kimerinė (juros periodo pabaiga – kreidos pradžia; vyko Kryme, šiaurės rytų Rusijoje) ir laraminė (kreidos pabaiga – paleogeno pradžia; Šiaurės ir Pietų Amerikoje). Jos skirtinguose regionuose vyko ne tuo pačiu metu.[1]

Mezozojinės kalnodaros pradžia laikoma, kai Kimerijos plokštė susidūrė su pietiniu Kazachstanijos krantu bei Šiaurės ir Pietų Kinijos žemynais. Po šių procesų Tetijos paleovandenynas užsivėrė. Ši sandūra ėjo per dab. Turkijos, Irano, Tibeto, Pietryčių Azijos teritorijas, kur iškilo už dabartinius Himalajus aukštesni kalnai (dėl geologinių procesų vėliau sudūlėję).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Мезозойская складчатость. Большой энциклопедический словарь