Masolino da Panicale

Mazolinas da Panikalė, sutrumpintai Mazolinas (it. Masolino da Panicale, tikr. Tommaso di Cristoforo Fini, apie 1383 – po 1435 m.) – italų XV a. renesanso dailininkas, priklausęs Florencijos dailės mokyklai. Geriausiai žinomas dėl bendradarbiavimo su Mazaču ties Brankači koplyčios freskomis.

Biografija

Tommaso di Cristoforo Fini gimė 1383 ar 1384 m. Panikalės miestelyje Umbrijoje, nuo kurio gavo savo pravardę. Masolino reikštų „mažasis Tomas“ (nuo vardo Tommaso). Anot Giorgio Vasari, Mazolinas mokėsi auksakalystės pas Lorenzo Ghiberti Florencijoje, tęsė mokslus pas Gherardo Starnina ir pats buvo tapęs neblogu auksakaliu. Jokių kitų žinių apie jo jaunystę nežinoma. Spėjama, kad laikotarpyje iki 1420 m. jis buvo išvykęs iš Florencijos. 1422 m. Mazolinas išsinuomojo namą Florencijoje, 1423 m. buvo priimtas į vietos dailininkų gildiją. Mazolinas dirbo Santo Stefano bažnyčioje Empolyje. Apie 1422-23 m. jis nutapė Šv. Petro freską Florencijos Santa Maria del Carmine bažnyčioje (neišlikus), po ko vienuoliai patikėjo jam tapyti Brankači koplyčioje. Maždaug tuo metu prasidėjo Mazolino ir Mazačo bendradarbiavimas. Abiejų dailininkų ryšiai neaiškūs. Mazolinas buvo daugiau nei 25 metai vyresnis už Mazačą, bet, tikriausiai, tai Mazačas buvo tas dailininkas, kuris labiau veikė Mazoliną.^[1] Mazolino stilistikai būdingas labiau dekoratyvus ir gotikinio stiliaus diktuojamas figūrų traktavimas, tuo tarpu Mazačo dailė rodo renesanso perspektyviojo ir figūrų apimties vaizdavimo bruožus. Būdingu tokio bendradarbiavimo pavyzdžiu laikoma „Madona su Kūdikiu ir Šv. Ona“, kur, tikima, Mergelės Marijos ir kūdikio Kristaus figūros tapytos Mazačo, o Šv. Onos ir daugumos angelų − Mazolino.

Mazolinas freskas Brankači koplyčioje pradėjo apie 1424 m. Po to, 1425 m. jis išvyko, spėjama, į Vengriją, palikdamas dirbti Mazačą koplyčioje vieną. 1428 m. Mazolinas grįžo į Florenciją ir užbaiginėjo freskas koplyčioje (Mazačas tuo metu jau pats buvo palikęs Florenciją). 1429 m. Mazolinas nuvyko į Romą, kur Santa Maria Maggiore bazilikoje atliko „Sniego stebuklo“ dvigubą triptiką (fragmentai išsklaidyti po muziejus), kuriame vėl buvo pasitelkta Mazačo pagalba. Dirbo San Clemente bažnyčioje. Atliko darbų Palazzo Orsini (neišlikę). Po to keliavo į Umbriją, atliko „Madonos su Kūdikiu“ paveikslą San Fortunato bažnyčioje Todyje. 1435 m. Mazolinas dirbo kardinolui Branda Castiglione Kastiljonėje Olonoje Lombardijoje. Dekoravo seminariją (Collegiata) ir baptisteriją. Spėjama, kad ten ir mirė. Tarp žymiausių jo darbų, be bendro jo ir Mazačo „Madonos su Kūdikiu ir Šv. Onos“, įvardijamos freskos Brankači koplyčioje: „Adomo ir Ievos gundymas“, „Šv. Petro pamokslas“, „Tabitos prikėlimas“. Bernardas Berensonas Mazolino darbus koplyčioje įvertino „vaikiškais“, lyginant su Mazačo.^[2] Mazolino „Kristaus krikštas“ Kastiljonės Olonos baptisterijoje sulaukė aukšto vertinimo, visų pirma dėl peizažo vaizdavimo.^[3]

Darbų galerija

„Geroji naujiena“ (1423-24, Nacionalinė Vašingtono meno galerija)
„Šv. Petro pamokslas“ (1424-25, Brankači koplyčia, Florencija)
„Adomo ir Ievos gundymas“ (1424-25, Brankači koplyčia, Florencija)
Mazačas ir Mazolinas. „Madona su Kūdikiu ir Šv. Ona“ (1424, Uficių galerija, Florencija)
„Šv. Kotrynos Aleksandrietės mirtis“ (apie 1428-29, San Clemente bažnyčia, Roma)
„Švč. Marijos Didžiosios bažnyčios įkūrimas“ (apie 1429, Kapodimontės muziejus, Neapolis)
„Erodo puota“ (1435, Baptisterija, Kastiljonė Olona)
„Kristaus krikštas“ (1435, Baptisterija, Kastiljonė Olona)