Londono susitarimas (šachmatai)
Londono susitarimas – dokumentas, nustatantis pasaulio vyrų šachmatų čempionato mačo vykdymo sąlygas. Sudarytas pasaulio čempiono R. Kapablankos ir jo, bei kitų, to laikotarpio stipriausių pasaulio šachmatininkų: A. Aliochino, E. Bogoliubovo, M. Vidmaro ir A. Rubinšteino, pasirašytas per 1922 m. Londono tarptautinį turnyrą (iš čia ir pavadinimas).
Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]R. Kapablanka, pats patyręs, kaip sunku iškviesti žaisti mačą pasaulio čempioną, nusprendė padaryti galą ginčams ir nesusipratimams, kurie atsirasdavo nesant pastovių pasaulio šachmatų čempionato nuostatų. Jis kreipėsi į to meto vedančiuosius šachmatininkus – A. Aliochiną, A. Rubinšteiną, E. Bogoliubovą, R. Retį, G. Marocį, M. Vidmarą ir S. Tartakoverį ir pasiūlė paruošti tipinius pasaulio šachmatų čempionato nuostatus. Po diskusijų, per Londono turnyrą, 1922 m., galimi pretendentai į mačą: A. Aliochinas, A. Rubinšteinas, E. Bogoliubovas ir M. Vidmaras pasirašė R. Kapablankos parengtą pasaulio čempionato mačo nuostatų projektą.
Londono susitarimo punktai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagrindiniai Londono susitarimo punktai:
- mačas žaidžiamas iki 6-ių laimėtų partijų (lygiosios neįskaitomos);
- žaidžiama 6 kartus per savaitę, kiekviena dieną be pertraukos 5 val., be to, mačo metu kiekvienas dalyvis turi teisę į 3 laisvas dienas;
- laiko kontrolė – 2½ val. 40-čiai ėjimų;
- arbitras parenkamas dėl jo kandidatūros sutikus abiem varžovams;
- pasaulio čempionas privalo ginti savo vardą prieš visų pripažįstamą Maestro ne vėliau, kaip per metus nuo iškvietimo gavimo datos;
- čempionas neprivalo ginti savo vardo, kai prizinis fondas mažesnis už 10 000 JAV dolerių;
- iš bendros prizinio fondo sumos čempionas, kaip honorarą už dalyvavimą mače, gauna 20 %, iš likusios sumos nugalėtojas gauna 60 %, pralaimėjęs – 40 %;
- čempionas turi teisę paskirti mačo pradžią. Esant keliems pasiūlymams iš kelių klubų ar šalių, čempionas turi priimti naudingiausią, arba jis turi pateikti mačo teisėjui argumentuotą priežastį;
- čempionui priėmus iškvietimą, taip pat paskyrus teisėją ir mačo kasininką, pretendentas privalo į kasą įnešti 500 JAV dolerių užstatą;
- dėl rimtos ligos čempionas turi teisę mačo pradžią atidėti, bet ne ilgiau, kaip 40 dienų, o jei praėjus nustatytam laikui čempionas negali žaisti, jis praranda savo titulą;
- kiekvienas dalyvis gali pasirinkti padėjėją;
- laimėjęs čempiono vardą, privalo jį ginti tomis pat sąlygomis.[1]
Taikymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Londono susitarimas buvo naudotas, ruošiant 1927 m. pasaulio čempionato tarp R. Kapablankos ir A. Aliochino mačo nuostatus, bet 1929 m. pasaulio čempionato mačas tarp A. Aliochino ir E. Bogoliubovo jau buvo žaidžiamas su nukrypimais nuo Londono susitarimo.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Edvardas Vinteris. Londono taisyklės“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2008-05-12. Nuoroda tikrinta 2020 m. rugpjūčio 14 d..
{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link) - ↑ Шахматы. Энциклопедический словарь. гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 222.