Lietuvos mylėtojų draugija
Lietuvos mylėtojų draugija, kiti pavadinimai: Lietuvos mylėtojai, Tėvynės sūnūs, Tėvynės mylėtojų draugija – 1887–1905 m. veikęs slaptas Žemaičių kunigų seminarijos klierikų, vėliau ir kunigų sambūris lietuviškai spaudai platinti.
Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įsteigti draugiją paskatino kunigas Kazimieras Jaunius ir buvęs seminarijos rektorius Jeronimas Kiprijonas Račkauskas. Pirmasis draugijos pirmininkas – Jonas Karbauskas, tarp narių – Steponas Bačkys, Felicijonas Lelis, Maironis, Kazimieras Pakalniškis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Pranciškus Urbonavičius, Pranciškus Žadeikis.
Draugija siuntė savo narių parengtus straipsnius nelegaliems to meto lietuvių periodiniams leidiniams: „Šviesa“, „Tėvynės Sargas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ ir kitiems, rėmė šiuos leidinius pinigais, buvo pirmieji kun. M. Miežinio „Žodyno“ prenumeratoriai. Draugija išleido keliolika religinių knygelių be pavadinimo, jos knygnešių buvo dalijamos veltui. Draugijos nariai, vadovaujami J. Ložinskio, 1888 m. išvertė į lietuvių kalbą A. Liguori „Pasirengimą mirčiai“ (Prisigalovojimą ant smerczio…), bet dėl lėšų stokos knygelės neišleido. Iš slapto draugijos fondo lėšų būdavo remiami nukentėję už lietuvių veiklą kunigai ir knygnešiai, šelpiami patekusieji į kalėjimą, duodami kyšiai žandarams ir teismams.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos mylėtojų draugija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 273 psl.