Kurumčios kultūra
Kurumčios kultūra – geležies amžiaus archeologinė kultūra, pavadinta pagal Kurumčios vietovę (Bajandajevo rajonas, Irkutsko sritis).
Arealas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kurumčios kultūra VI a. – X a. buvo paplitusi Rytų Sibire – Pabaikalėje, Lenos ir Angaros aukštupiuose.
Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kurumčios kultūrai būdingi paminklai – laikinos gyvenvietės, kapinynai, piliakalniai, uolų piešiniai. Kurumčios kultūros žmonės, pusiau klajokliai, gyveno genčių sąjungomis, vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, metalo apdirbimu. Mirusieji laidoti nedeginti, ant kapo duobės statytas vadinamasis pomirtinis namelis. Baikalo ežero Olchono saloje rasta kapų su mažais čiumo pavidalo statiniais. Lenos aukštupyje ir palei Kudos upę ant uolų aptinkama piešinių raudona ochra, kurie dažniausiai vaizduoja raitelius su vėliavomis, kupranugarius, žmones ilgais drabužiais; jie panašūs į kirgizų, Jenisiejaus ir Altajaus tiurkų 1 tūkstantmečio pr. m. e. meną. Tarp uolų piešinių yra įrašų, kurie leidžia manyti, kad Kurumčios kultūros gyventojai (kurumčincai, kartais klaidingai tapatinami su rašytiniuose šaltiniuose minimais kurikanais) naudojo raštą. Kurumčios kultūra turėjo įtakos jakutų ir buriatų kultūrai.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Kurumčios kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 333 psl.