Kristalografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kristalografija – mokslas apie kristalus. Šiuolaikinė kristalografija nagrinėja atomų išsidėstymo kietame kūne dėsningumus.

Iš pradžių kristalografija buvo naudojama kristalų aprašymams, t. y. nagrinėjo kristalų geometrines savybes, simetrijos principus, matavo ašių kampus. Dabar naudojami Rentgeno spinduliai, taip pat elektroninė ir neutroninė spinduliuotė. Šių bangų pagalba nustatoma kristalų vidinė struktūra.

Pagrindinės sąvokos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1837 m. vokiečių mokslininkas I. Hesselis matematiniu būdu įrodė kad kristaluose egzistuoja 32 simetrijos klasės. Simetrijos nustatymui buvo naudojamos šios hierarchinės priklausomybės:

  • 3 Simetrijos kategorijos
    • 7 Singonijos
      • 32 Simetrijos klasės
        • 230 Erdvės grupių

Kategorijos, Singonijos ir 32 simetrijos rūšys, jų klasifikacija pavaizduota lentelėje:

Kategorija Žemesnioji Vidurinė Aukštesnioji
Singonija Triklininė Monoklininė Rombinė Tetragoninė Trigoninė Heksagoninė Kubinė
Primityvi L1 L4 L3 L6 4L33L2
Centrinė C L4PC L3C = Li3 L6PC 4L33L23PC
Plokštuminė P L22P L44P L33P L66P 3Li44L36P
Ašinė L2 3L2 L44L2 L33L2 L66L2 3L44L36L2
Plokštuminė-ašinė L2PC 3L23PC L44L25PC L33L23PC = Li33L23P L66L27PC 3L44L36L29PC
Inversinė-primityvi Li4 Li6
Inversinė-plokštuminė Li4 2L2 2P Li6 3L2 3P

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Matulis, Daumantas. Baltymų fizikinė chemija. ISBN 978-9955-25-428-7. Suarchyvuotas originalas 2018-06-21. Nuoroda tikrinta 2018-06-21.