Konteinerinė pakuočių ir pakuočių atliekų surinkimo sistema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Konteinerinė pakuočių ir pakuočių atliekų surinkimo sistema – viena dažniausiai taikomų pakuočių atliekų surinkimo sistemų, kai atliekas namų ūkiai, bendrijos bei įmonės kaupia specialiuose konteineriuose, dėžėse ar maišuose, kurios reguliariai (pvz., kas savaitę) ištuštinamos ir išvežamos atliekų surinkimui skirtais sunkvežimiais.

Konteinerinės pakuočių atliekų surinkimo sistemos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priklausomai nuo to, kaip įvairiose šalyse organizuojamas pakuočių atliekų surinkimas konteinerių pagalba ir kokios galimos tokios atliekų surinkimo sistemos finansavimo schemos, skiriamos 5 konteinerinės atliekų surinkimo sistemos:

  • Pirma. Šios konteinerinės pakuočių atliekų surinkimo sistemos pradininkais laikoma Vokietija. Iki 1991 m. šalies industrinis ir komercinis sektorius pakuočių atliekas tvarkydavo rinkos sąlygomis, pakuočių surinkimas iš gyventojų buvo žemas. Kad būtų optimizuotas pakuočių atliekų surinkimas iš namų ūkių, šalyje pradėtas diegtas pakuočių atliekų surinkimas naudojant specialius spalvotus maišus, kurie vėliau davė pradžią dabartinei konteinerinei pakuočių atliekų surinkimo sistemai. Vokietijoje šiandien veikia dviguba atliekų iš gyventojų surinkimo sistema (vok. duel system Deutchland), kurios esmė ta, kad komunalinių atliekų ir pakuočių bei pakuočių atliekų tvarkymas ir finansavimas vykdomas atskirai. Kalbant apie pakuočių ir pakuočių atliekų surinkimą iš gyventojų, gamintojai ir importuotojai čia padengia visus pakuočių ir pakuočių atliekų surinkimo kaštus. Tai yra gamintojai ir importuotojai apmoka atliekų surinkimo ir tvarkymo įmonėms visus su šia veikla susijusius kaštus. Savivaldybių vaidmuo atliekų tvarkymo veikloje – skirti vietas, kur galima surinkti pakuotes ir pakuočių atliekas, taip pat nurodyti, kokiu būdu galima tai daryti. Kadangi gamintojai ir importuotojai finansuoja pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo veiklą, jiems atitenka nuosavybės teisė į antrines žaliavas, kurias šie gali parduoti, perdirbti, eksportuoti ar deginti. Gamintojai ir importuotojai Vokietijoje kartu su savivaldybėmis taip pat atsakingi ir už visuomenės švietimą apie atliekų rūšiavimo svarbą. Pagrindinis švietimo tikslas – informuoti gyventojus, kodėl reikia rūšiuoti ir kaip tai turi būti daroma. Švietimui skiriama vidutiniškai po 0,2 euro vienam gyventojui (Vokietijoje apie 82,5 mln. gyventojų).
  • Antra. Kaip pavyzdys laikoma Belgijos konteinerinė atliekų surinkimo sistema. Pakuočių atliekų surinkimą iš gyventojų organizuoja savivaldybės, kurios tam finansavimą gauna iš šalyje veikiančių „Žaliojo taško“ sistemos atstovų. Pakuočių atliekų surinkimo kaina visos šalies mastu yra vienoda. Su atliekų rūšiuotojais sutartis sudaro „Žaliojo taško“ organizacija, jai atitenka nuosavybė į antrines žaliavas, kurias pardavusi ši atgauna pakuočių atliekų surinkimui skirtas lėšas.
  • Trečia. Konteinerinė pakuočių atliekų surinkimo veikla vykdoma tokiu pačiu principu kaip ir antrojoje sistemoje, tačiau ji galioja ne tik prekinių pakuočių surinkimui iš namų ūkių, bet visos (taip pat grupinės ir transportavimo) pakuotės surinkimui.
  • Ketvirta. Kaip pavyzdys laikoma Prancūzijos konteinerinė pakuočių atliekų surinkimo sistema. Šalyje už prekinių pakuočių atliekų surinkimą iš gyventojų atsakinga viena organizacija „Eco-Emballages“. Surinkimo ir tvarkymo išlaidas dengia tiek gamintojai ir importuotojai, tiek savivaldybės. Antrinės žaliavos tampa savivaldybių nuosavybe. Švietimą apie rūšiavimo svarbą valstybiniu lygiu finansuoja gamintojų – importuotojų organizacija, municipaliniu lygiu – gamintojų – importuotojų organizacija dengia 70–80 proc., o savivaldybės 20–30 proc. tam skiriamų lėšų.
  • Penkta. Tokios sistemos pavyzdys yra Jungtinė Karalystė. Pakuočių atliekų surinkimas ir tvarkymas čia finansuojamas gamintojų ir importuotojų. Šalyje veikia pažymų (kurios yra garantas, kad įmonė sutvarkė į rinką išleistas pakuotes ir jų atliekas) principas, kuris apima tiek iš pramonės, tiek iš gyventojų surenkamas pakuočių atliekas. Kad būtų išvengta sukčiavimų, prekyba pažymomis vyksta per vertybinių popierių biržą. Savivaldybėms šalyje nustatytos pakuočių atliekų surinkimo užduotys.

Konteinerinė pakuočių ir pakuočių atliekų surinkimo sistema Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje veikianti konteinerinė pakuočių ir pakuočių atliekų surinkimo sistema iš gyventojų veikia palyginti neseniai, todėl šalyje dar nėra galutinai susiformavę rūšiavimo įpročiai. Paskaičiuota, kad Lietuvoje surūšiuojama maždaug 20–30 proc. visų pakuočių atliekų. Dėl to šalyje veikianti konteinerinė pakuočių atliekų surinkimo sistema dažnai įvardijama kaip neefektyvi, ją būtina tobulinti. Didžiausios problemos su kuriomis susiduriama: pakuočių ir pakuočių atliekų surinkimas iš gyventojų, dėl ko nevykdomos valstybinės pakuočių atliekų tvarkymo užduotys, šalyje trūksta specialių rūšiavimui skirtų konteinerių, nevykdomas pakuočių registras, todėl ne visi gamintojai ir importuotojai sąžiningai prisideda prie pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo finansavimo, savivaldybės nėra suinteresuotos skatinti gyventojus rūšiuoti bei taikyti diferencijuotus mokesčius už atliekų tvarkymą ir kt.