Koncertas fortepijonui Nr. 1 (Bramsas)

Koncertas fortepijonui Nr. 1 d-moll (op. Nr. 15) – vokiečių romantinės muzikos kompozitoriaus Johaneso Bramso (1833–1897) koncertas fortepijonui, parašytas 1854–1858 metais.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1853 m. J. Bramsas, kuriam tuo metu buvo 20 metų, su smuikininko Jozefo Joachimo rekomendaciniu laišku apsilankė pas R. Šumaną Diuseldorfe. Jis atliko keletą kūrinių fortepijonu ir visiškai sužavėjo R. Šumaną. J. Bramsas pasiliko Roberto ir Klaros Šuman namuose mėnesiui laiko ir R. Šumanas paskutiniame savo straipsnyje žurnale Neue Zeitschrift fur Musik atsiliepė apie J. Bramsą kaip apie naujosios kartos talentą. Iškart po to 1854 m. vasarį R. Šumanas bandė nusižudyti ir buvo perkeltas į psichiatrinę ligoninę, kurioje mirė po dvejų metų.

J. Bramsas buvo sukrėstas šių įvykių, ištikusių jį iškart rėmusį pripažintą kritiką ir kompozitorių. Jis nusprendė paskirti kūrinį R. Šumanui. Iš pradžių tai buvo sonata dviem fortepijonams, po to J. Bramsas nusprendė parašyti keturių dalių simfoniją. 1855 m. laiške Klarai Šuman jis paminėjo, kad sukursiąs koncertą fortepijonui. Tikima, kad J. Bramsas neabejotinai jautė šiltus jausmus R. Šumano žmonai, kuri buvo 14 metų už jį vyresnė ir labai ją palaikė, kai R. Šumanas buvo ligoninėje. Tačiau, manoma, Klara neleido J. Bramso jausmams prasiveržti atvirai.

J. Bramso koncertas fortepijonui buvo pirmasis stambus jo kūrinys ir toks, kurio simfoniškumas buvo akivaizdus. Jis konsultavosi dėl orkestro dalių su J. Joachimu ir Juliu Grimu. Dramatiška koncerto įžanga laikoma J. Bramso reakcija į žinias apie R. Šumano likimą. Antrojoje dalyje, manoma, atsiskleidžia palaikantys, labiau raminantys R. Bramso jausmai, tikriausiai nemaža dalimi skirti Klarai Šuman. J. Bramsas tikriausiai sunkiai ieškojo kelių parašyti trečiąją koncerto dalį ir pasinaudojo L. van Bethoveno „Koncerto fortepijonui Nr. 3“ trečiosios dalies struktūra, bet užpildė ją savo muzikinėmis mintimis.

Koncerto premjera įvyko 1859 m. sausio 22 d. Hanoverio dvaro orkestrui diriguojant J. Joachimui ir fortepijono partiją atliekant J. Bramsui. Antrasis pasirodymas, Leipcigo Gėvendhauzo orkestrui diriguojant Juliui Ricui, virto nesėkme. Laiške J. Joachimui kompozitorius rašė: „pirmosios ir antrosios dalių atlikimas išklausytas be jokių emocijų. Pabaigoje trys žmonės pradėjo lėtai ploti, bet judėjimas iš visų pusių greit ir tai nutraukė“. Trečiasis atlikimas sulaukė šiokio tokio publikos pritarimo, tačiau kritikai buvo nepalankūs, tiek dėl per neįpastai koncertams rimto ir pernelyg disonansinio skambesio, tiek dėl koncerto trukmės. J. Bramsas antrąjį koncertą fortepinui pradėjo tik po beveik 20 metų. Šiuo metu pirmasis koncertas fortepijonui laikomas vienu iš geriausių ir yra vienas iš populiariausių romantinės muzikos koncertų klasikiniame repertuare.