Komunikacijos triukšmas
Komunikacijos triukšmas – poveikis veiksmingam bendravimui, turintis įtakos pokalbio interpretavimui. Komunikacijos triukšmas neretai nepastebimas, tačiau jis gali turėti itin reikšmingos įtakos tiek tam, kaip suvokiame bendravimą su kitais asmenimis, tiek mūsų pačių bendravimo įgūdžių analizei.
Komunikacijos triukšmo formos apima psichologinį triukšmą, fizinį triukšmą, fiziologinį ir semantinį triukšmą. Visos šios triukšmo formos daro subtilų, tačiau svarbų poveikį mūsų bendravimui su kitais asmenimis ir yra gyvybiškai svarbios kompetentingo kalbėtojo įgūdžiams.
Psichologinis triukšmas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Psichologinis triukšmas atsiranda iš anksčiau susiformavusių idėjų, kurias „atsinešame“ į pokalbį (pavyzdžiui, rasiniai stereotipai, reputacija, šališkumas ir prielaidos). Jei į pokalbį įsitraukiame jau numanydami, ką ir kodėl kitas asmuo pasakys, galime lengvai nepastebėti tikrosios perduodamo pranešimo prasmės. Nuo psichologinio triukšmo išsivaduoti dažniausiai neįmanoma, tad tiesiog turime stengtis suvokti, kad jis egzistuoja, ir kaskart, kai bendraujame su kitais asmenimis, atsižvelgti į šio triukšmo formos sukeliamą išsiblaškymą.
Fiziologinis triukšmas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Fiziologinis triukšmas yra susijęs su kliūtimis, kurias sukelia natūralios žmogaus organizmo būsenos, pavyzdžiui, nuovargis ar alkis. Žmogaus jaučiamas skausmas taip pat sukelia fiziologinį triukšmą. Pavyzdžiui, jei asmuo labai supykęs arba liūdnas, jam gali nepavykti sutelkti dėmesio ties dabartine akimirka.
Fizinis triukšmas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Fizinis triukšmas – tai išorės arba aplinkos stimulai, kurie trukdo mums priimti pranešimą tokia forma, kokia mums siuntė su mumis bendraujantis subjektas (Rothwell, 11). Fiziologinio triukšmo pavyzdžiai apima fone kalbančius kitus asmenis, fone skambančią muziką, garsus, kurie mus išgąsdina, ar tai, kad atkreipiame dėmesį į kitą pokalbyje nedalyvaujantį asmenį.
Semantinis triukšmas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šį triukšmą sukuria siuntėjas (šifruotojas). Šis triukšmas atsiranda tuomet, tai panaudojama gavėjui (iškoduotojui) nesuprantama ar iki galo aiškiai nesuvokiama gramatika ar techninė kalba. Tai nutinka tuomet, kai pranešimo siuntėjas pavartoja žodį ar frazę, kurių reikšmė mums nėra žinoma arba kuriuos mes vartojame kitokia prasme nei kalbėtojas. Šios situacijos dažniausiai susiklosto šifruotojui iš pradžių neatlikus klausytojų analizės. Būtent klausytojų grupės tipas apibrėžia, kokio pobūdžio žargonas turėtų būti vartojamas.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Rothwell, Dan J. In the Company of Others: An Introduction to Communication. New York: McGraw Hill, 2004