Kompozicija (matematika)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kompozicija, dar vadinama algebrinė operacija, – taisyklė, pagal kurią kiekvienai aibės elementų porai priskiriamas trečias tos pačios aibės elementas, vadinamas pirmųjų dviejų suma, sandauga ir kitaip[1][2]. Kaip tokios operacijos pavyzdys pateikiama natūraliųjų skaičių sudėtis ir daugyba.[2]

Tarus kad a*b = c kur žvaigdutė * yra kompozicijos operacija, tokia kompozicija vadinama komutatyviąja, jei a*b = b*a ir asociatyviąja, jei a*(b*c) = (a*b)*c.[2]

Algebrinė operacija gali būti apibrėžta ir kaip aibės n-to Dekarto laipsnio (angl. Cartesian power) funkcija, kurios rezultatas irgi priklauso tai pačiai aibei. Toks apibrėžimas apima taip pat konstantas (n=0, tarkim a=17) ar vieno skaičiaus funkcijas (n=1, tarkim a=–b). Istoriškai pirmiausia nagrinėtos vieno ar dviejų argumentų algebrinės operacijos. Kad gali būti daugiau, pradėta mąstyti apie 1950 m.[3]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Kompozicija“. Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas. Nuoroda tikrinta 2021 m. vasario 20 d..
  2. 2,0 2,1 2,2 „Algebrinė operacija“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021 m. vasario 20 d..
  3. „Algebraic operation - Encyclopedia of Mathematics“. encyclopediaofmath.org. Nuoroda tikrinta 2021 m. vasario 20 d..