Kalvo doktrina

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Kalvo doktrina (isp. Doctrina Calvo) – politinis principas, kurį 1868 m. paskelbė Argentinos diplomatas Carlos Calvo. Jame deklaruojama, kad skolų išgavimas iš įsiskolinusių valstybių intervencijos būdu yra neteisėtas.

Kalvo doktrina rėmėsi Lotynų Amerikos šalys, sudarydamos tarptautines sutartis (pvz., 1893 m. Italijos-Paragvajaus, 1894 m. Meksikos-Nikaragvos-Prancūzijos sutartys). 1902 m. Argentinos užsienio reikalų ministras Luis María Drago išplėtė ir šiek tiek pakeitė šį principą (Drago doktrina)[1].

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kalvo doktrina. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003