Juciai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Juciai, Judyčiai (vok. Jutschen, Jüdischen, 1938-1945 m. Kanthausen; nuo 1946 m. rus. Веселовка) – gyvenvietė Mažojoje Lietuvoje, dab. Rusijos Federacijos Kaliningrado sr., Unguros upės kairiajame krante, 14 km į vakarus nuo Gumbinės.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prie Jucių, tarp dviejų į Ungurą įtekančių upelių, yra nadruvių piliakalnis. Manoma, kad pavadinimas kilo nuo lietuvininko Jotze pavardės, kuris XVI a. vid. gyveno gretimuose Lampsėdžiuose. Nuo 1525 m. Jucių valsčiaus centras. Iki 1709-1711 m. maro bei bado Juciuose ir apylinkėse gyveno vien lietuvininkai (apie 98 %). Po Didžiosios Prūsijos kolonizacijos atsikėlė vokiečių kolonistų, prancūzųŠveicarijos, daugiausia evangelikai reformatai. Jiems 1727 m. pastatyta bažnyčia, kurioje vėliau pamaldos vyko ir evangelikams liuteronams. Juciai tapo šveicarų kolonijos, vienos didžiausių Mažojoje Lietuvoje, centru.

Apie 1727 m. įsteigta pradžios mokykla. Reformatų kunigo D. E. Anderšo šeimos vaikų mokytoju 1746-1749 m. dirbo Karaliaučiaus universiteto absolventas Imanuelis Kantas. Susižavėjęs vietos lietuvių kalba ją vėliau gynė nuo germanizuotojų. Dar XIX a. pab. tautosakininkas Vilius Kalvaitis kaime užrašė daug lietuvių pavardžių, surinko smulkiosios tautosakos. XX a. pr. Jucius sudarė netaisyklingas keliolikos sodybų gatvinis kaimas, keliolika vienkiemių aplink jį, geležinkelio stotis; buvo akivaizdžių senovės rėžinės žemėvaldos liekanų. 1939 m. gyveno 374 žmonės.

1985 m. bažnyčia ir paminklas Pirmojo pasaulinio karo aukoms susprogdinti sovietinės valdžios nurodymu, baigia griūti klebonija.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Albertas Juška, Algirdas MatulevičiusJuciai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 749 psl.

Koordinatės: 54°35′00″ š. pl. 22°02′00″ r. ilg. / 54.58333°š. pl. 22.03333°r. ilg. / 54.58333; 22.03333