Jehus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jehus baudžia karalienę Jezabelę (dailininkas Andrea Celesti, 1637–1712 m.)

Jehus (hebr.יֵהוּא‏‎ = Yēhūʾ; m. 815 m. pr. m. e.) – Senojo Testamento personažas, Izraelio karaliaus Joramo kariuomenės vadas, vėliau šalies karalius[1] (~842–815 m. pr. m. e.).[2] Buvo Jehošafato sūnus, Nimšio anūkas, penktosios Izraelio dinastijos pradininkas.[1]

Pranašas Eliziejus patepęs Jehų karaliumi ir paliepęs už nedorybes išžudyti visus Ahabo ir Jezabelės ainius. Jehus šį paliepimą įvykdęs. Vėlesniais Jehaus viešpatavimo metais į Izraelį įsiveržė Hazaelis, Sirijos valdovas. Būdamas priklausomas nuo Asirijos valdovo Šalmanesero III, prašė pagalbos kariaujant su Sirija.[3]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Jehu. Jewish Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2024-02-09.
  2. Jehu. Britannica Online Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2024-02-09.
  3. Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1993., 203 psl.