Islandijos ugnikalniai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Heklos ugnikalnis

Dėl savo unikalių geologinių savybių Islandijoje yra nemažai aktyvių ugnikalnių. Saloje yra apie 130 vulkaninių kalnų, iš kurių 18 išsiveržė nuo tada, kai joje apsigyveno žmonės. Per paskutinius 500 metų Islandijos ugnikalniai išmetė trečdalį viso pasaulio išsiveržusios lavos. 1783 m. Lakio išsiveržimo metu užfiksuotas didžiausias lavos kiekis per vieną kartą visoje Žemės istorijoje.

Geologai šio aktyvumo priežastis aiškina salos padėtimi tarp dviejų tektoninių plokščių ir vulkanine sritimi po sala. Islandija yra padalinta Eurazijos ir Šiaurės Amerikos plokštėmis į dvi dalis ir aplink jų susidūrimo sritį ir susiformavę dauguma aktyvių ugnikalnių.

Naujausias suaktyvėjęs Islandijos ugnikalnis yra Ejafjadlajokudlis (Eyjafjallajökull), kuris 2010 m. balandžio 15 d. smarkiai išsiveržė. Jau 2010 m. kovo 20 d. vulkanologai pastebėjo, kad Islandijoje vyksta seisminiai pokyčiai. Galiausiai, balandžio 15 d. iš ugnikalnio pradėjo veržtis pelenų pliūpsniai (magma pasiekė ledą), o dėl to visoje Šiaurės Europoje buvo atidedami lėktuvų skrydžiai. Civilinės aviacijos specialistai tvirtina, kad pelenams pasiekus orlaivių variklius, kyla didelė tikimybė, kad lėktuvų varikliai nustos veikti.

Svarbūs ugnikalniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiausi Islandijos ugnikalniai yra:

Salos pietvakariuose: Hekla, Mirdalsjokudlis su Katla, Eldgjau ir Laki krateriais, Ejafjadlajokudlis, Snaifetlsjokudlis.

Šalies šiaurėje: Vatnajokudlis kartu su Baurdarbunga, Grimsviotnu ir Kverkfjodliu, Krapla, Askja ir Herdurbreidu.

Taip pat yra daug geoterminių šaltinių.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]