Individualioji psichologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Individualioji psichologija – viena iš psichodinaminės psichologijos krypčių. Jos pradininkas yra Alfred Adler.

Individualioji psichologija remiasi prielaida, kad žmogaus asmenybės struktūros (individualybės) pagrindai, tam tikra gyvensena susiformuoja ankstyvojoje vaikystėje (iki 5 metų amžiaus) ir lemia visą vėlesnę jo psichinę raidą. Dėl savo fizinio ir psichinio nebrandumo vaikas išgyvena menkavertiškumo jausmą; norėdamas šį jausmą įveikti ir įtvirtinti save kaip asmenybę, individas pradeda kelti sau tikslus. Jeigu tikslai realūs – asmenybė vystosi normaliai, jeigu fiktyvūs – tampa neurotiška ir asociali.

Individualioji psichologija[taisyti | redaguoti kodą]

Adlerio asmenybės teorija yra teleologinė („psichinis gyvenimas yra determinuotas tų tikslų, kurių siekia žmogus“). Teigiama, kad kiekvieno žmogaus unikalumą nulemia socialinis kontekstas. Asmenybės raidai lemiamą reikšmę turi socialinė įtampa, patirta vaikystėje. Asmenybė formuojasi iki 5 metų, o vėliau tik tobulinama. Žmogus turi įgimtą sugebėjimą užmegzti kontaktą. Žmogaus tikslas – patenkinti šį įgimtą bendrumo jausmo poreikį. Problemų įveikai reikia išmokti bendradarbiauti su kitais. Kiekvienas žmogus yra kūrybingas, nėra griežtai priklausomas nuo aplinkos, gali kurti savo paties gyvenimą.

Pranašumo siekimas[taisyti | redaguoti kodą]

Mokslininkas teigia, kad pranašumo siekimas arba galios troškimas yra pagrindinis žmogaus veiklos motyvas. Jis įgimtas, bet žmonėms pasireiškia nevienodai, nes kiekvienas žmogus savo silpnumą išgyvena įvairiai ir tai atsiliepia žmogaus individualybei. Pranašumo siekimas – noras pasiekti gyvenimo idealą, siekimas sudėtingumo, intensyvesnio energijos panaudojimo, t. y. pastangos visą laiką ko nors siekti. Anot Adlerio, pranašumo siekimas yra dvejopo pobūdžio: ne tik savęs, bet ir visuomenės, kuriai žmogus priklauso, tobulinimas.

Menkavertiškumas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal Alfredą Adlerį kiekvienas turi įgimtą menkavertiškumo jausmą (negalime užaugti ir gyventi vieni, be kitų pagalbos). Menkavertiškumo jausmas žmogaus egzistavimui yra pageidautinas, nes savo silpnumą galima kompensuoti. Kompensacija A. Adleris vadina menkavertiškumo jausmo įveikimo procesą, kuris tampa negatyviu tik tuomet, kai perauga į menkavertiškumo kompleksą.

Menkavertiškumo kompleksas yra nekonstruktyvus menkavertiškumo/silpnumo kompensavimas: asmenybės pasyvumas, baikštumas, atsakomybės vengimas, savo galimybių neišnaudojimas.

Gyvenimo stilius[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvenimo stilių sudaro pagrindinė savivoka, gyvenimo tikslas, pasaulėvaizdis ir elgesio modeliai įvairiose situacijose. Gyvenimo stilius susiformuoja per pirmuosius penkerius-šešerius metus, išlieka santykinai pastovus visą žmogaus gyvenimą.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Psichologijos žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. – ISBN 5-89950-016-6
  • Adlerio teorijos įvadas / Eva Dreikurs Ferguson. – Alytus: Alytaus spaustuvė, 2000. – ISBN 9986-472-58-X

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]