Implikatūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Implikatūra (angl. implicature) – pragmatikoje išvada ar jų seka, kurias kalbančiojo nuomone, turėtų padaryti besiklausantis,[1] arba veiksmas, kuriuo šios išvados nurodomos.[2] Implikatūros terminą pasiūlė Polas Graisas.[1]

Pokalbio arba nekonvencinė implikatūra pasireiškia, kai implikatūra neįeina į įprastinę sakinio prasmę.[2] Kitokia, konvencinė, implikatūra įeina į įprastinę sakinio prasmę.[2]

Stenfordo filosofijos enciklopedija kaip pokalbio implikatūros pavyzdį pateikia pokalbį „Ar eisi į Pauliaus vakarėlį?“ – „Turiu dirbti.“, kuriame pasakytas atsakymas implikuoja, kad atsakymas į klausimą yra „ne“, nors taip ir nebuvo tiesiai pasakyta.[2] Kaip konvencinės implikatūros pavyzdį ta pati enciklopedija pateikia sakinį „Džil yra anglė, tad drąsi.“, kuris implikuoja „Džil drąsa seka iš jos buvimo angle.“.[2]

Polas Graisas pokalbio implikatūrą siejo su savo pokalbio taisyklėmis ir bendradarbiavimo principu.[2] Formaliai pokalbio implikatūra paprastai ir apibrėžiama pasiremiant jais.[2] Pagal tokį apibrėžimą, kalbėtojas S (angl. speaker) kalbėdamas klausytojui H (angl. hearer) nekonvenciškai implikuoja p, kai galioja trys sąlygos:[2]

  1. Preziumuojama, kad S laikosi bendradarbiavimo principo.
  2. Prielaida, kad S tiki, jog p, yra būtina tam, kad tai, ką pasakė S, būtų suderinama su bendradarbiavimo principu.
  3. S tiki (ir tikisi, kad H tiki, jog S tiki), kad H gali nustatyti, jog antroji sąlyga yra teisinga.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Danguolė Satkauskaitė „Lingvistinė pragmatika“, Kaunas, 2011, ISBN 978-9955-634-17-1, 30 psl. [1]
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 Wayne Davis, "Implicature", The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Fall 2014 Edition), Edward N. Zalta (ed.), [2]