Implikatūra
Implikatūra (angl. implicature) – pragmatikoje išvada ar jų seka, kurias kalbančiojo nuomone, turėtų padaryti besiklausantis,[1] arba veiksmas, kuriuo šios išvados nurodomos.[2] Implikatūros terminą pasiūlė Polas Graisas.[1]
Pokalbio arba nekonvencinė implikatūra pasireiškia, kai implikatūra neįeina į įprastinę sakinio prasmę.[2] Kitokia, konvencinė, implikatūra įeina į įprastinę sakinio prasmę.[2]
Stenfordo filosofijos enciklopedija kaip pokalbio implikatūros pavyzdį pateikia pokalbį „Ar eisi į Pauliaus vakarėlį?“ – „Turiu dirbti.“, kuriame pasakytas atsakymas implikuoja, kad atsakymas į klausimą yra „ne“, nors taip ir nebuvo tiesiai pasakyta.[2] Kaip konvencinės implikatūros pavyzdį ta pati enciklopedija pateikia sakinį „Džil yra anglė, tad drąsi.“, kuris implikuoja „Džil drąsa seka iš jos buvimo angle.“.[2]
Polas Graisas pokalbio implikatūrą siejo su savo pokalbio taisyklėmis ir bendradarbiavimo principu.[2] Formaliai pokalbio implikatūra paprastai ir apibrėžiama pasiremiant jais.[2] Pagal tokį apibrėžimą, kalbėtojas S (angl. speaker) kalbėdamas klausytojui H (angl. hearer) nekonvenciškai implikuoja p, kai galioja trys sąlygos:[2]
- Preziumuojama, kad S laikosi bendradarbiavimo principo.
- Prielaida, kad S tiki, jog p, yra būtina tam, kad tai, ką pasakė S, būtų suderinama su bendradarbiavimo principu.
- S tiki (ir tikisi, kad H tiki, jog S tiki), kad H gali nustatyti, jog antroji sąlyga yra teisinga.