Imperatoriaus mandatorius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Imperatoriaus mandatorius (gr. βασιλικός μανδάτωρ, basilikos mandatōr) – Bizantijos imperatoriaus rūminininko titulas. Ta vienas iš žemiausių titulų, ketvirtas iš apačios (aukštesnis už vestitorių, žemesnis už kandidatos. Pareigybė egzistavo VII–XI a., po išnyko. Nesusijęs su mandatoriais.

Pagal 899 m. dokumentą Kletorologion imperatoriaus mandatorių skiriamasis ženklas buvo raudona lazda.[1] Kartu su kitais žemo rango rūmininkais basilikoi mandatores buvo laikomi basilikoi anthrōpoi ('imperatoriaus vyrais'), jiems vadovavo specialus valdininkas prōtospatharios tōn basilikōn.[2]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Bury, John B. (1911). The Imperial Administrative System of the Ninth Century. Oxford University Publishing., p. 22
  2. Bury, John B. (1911). The Imperial Administrative System of the Ninth Century. Oxford University Publishing, pp. 111–113