Išmušto stiklo metafora
Išmušto stiklo metafora – metafora, kuria parodoma, kad katastrofos ir nelaimės negali paskatinti ūkio vystymosi, pasiūlyta 1850 m. ekonomisto Frederiko Bastiato veikale „Kas matoma ir kas nematoma“ (pranc. Ce qu'on voit et ce qu'on ne voit pas).
Iliustracija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iš pradžių Bastiatas siūlo įsivaizduoti Gerąjį Žaką, kurio sūnus išmušė langą.[1] Taip pat siūloma įsivaizduoti, kad įstiklinimas kainuos šešis frankus.[1] Bastiatas pritaria, kad tie šeši frankai paskatina stiklo pramonę, bet pabrėžia, kad tai – tik matoma reikalo pusė.[1]
Tuo tarpu nematomoji pusė, Bastiato teigimu, yra ta, jog Gerasis Žakas, išleidęs šešis frankus stiklui, jų nebegali išleisti kam nors kitam, pavyzdžiui, batams ar knygai.[1]
Bastiato teigimu pramonė bendrai gauna tuos pačius šešis frankus abiem atvejais, o Gerasis Žakas išmušto lango atveju turi šešiais frankais mažiau, tad sumoje visuomenė dėl išdaužto lango praranda šešis frankus.[1]
Apibendrindamas pavyzdį Bastiatas teigia, jog „Naikinimas neapsimoka.“.[1]