Išmušto stiklo metafora

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kadras iš filmo The Kid, 1921. Čarlis Čaplinas vaidina stiklių, o Džekas Koganas – berniuką, kuris stimuliuoja ūkio vystymąsi.

Išmušto stiklo metafora – metafora, kuria parodoma, kad katastrofos ir nelaimės negali paskatinti ūkio vystymosi, pasiūlyta 1850 m. ekonomisto Frederiko Bastiato veikale „Kas matoma ir kas nematoma“ (pranc. Ce qu'on voit et ce qu'on ne voit pas).

Iliustracija[taisyti | redaguoti kodą]

Iš pradžių Bastiatas siūlo įsivaizduoti Gerąjį Žaką, kurio sūnus išmušė langą.[1] Taip pat siūloma įsivaizduoti, kad įstiklinimas kainuos šešis frankus.[1] Bastiatas pritaria, kad tie šeši frankai paskatina stiklo pramonę, bet pabrėžia, kad tai – tik matoma reikalo pusė.[1]

Tuo tarpu nematomoji pusė, Bastiato teigimu, yra ta, jog Gerasis Žakas, išleidęs šešis frankus stiklui, jų nebegali išleisti kam nors kitam, pavyzdžiui, batams ar knygai.[1]

Bastiato teigimu pramonė bendrai gauna tuos pačius šešis frankus abiem atvejais, o Gerasis Žakas išmušto lango atveju turi šešiais frankais mažiau, tad sumoje visuomenė dėl išdaužto lango praranda šešis frankus.[1]

Apibendrindamas pavyzdį Bastiatas teigia, jog „Naikinimas neapsimoka.“.[1]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Frédéric Bastiat „Kas matoma ir kas nematoma“, iš Frédéric Bastiat, „Ekonominių ir politinių esė rinktinė“ (sudarytojas Algirdas Degutis), Vilnius, „Eugrimas“, 2007