Huko dėsnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Spyruokliavimas, kurį aprašo Huko dėsnis

Huko dėsnis – XVII a. fiziko Roberto Huko (angl. Robert Hooke) suformuluotas dėsnis apie kūno deformacijos ir ją sukeliančios jėgos santykį.

R. Hukas dėsnį eksperimentais nustatė 1660 m., tačiau jį paskelbė tik 1676 m.[1]

Formuluotė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Deformuoto kūno tamprumo jėga proporcinga kūno deformacijos laipsniui ir nukreipta priešingai deformuoto kūno dalelių poslinkiui kitų dalelių atžvilgiu.

  • x – deformaciją apibūdinantis dydis (dažniausiai pailgėjimas);
  • k – nuo medžiagos rūšies, kūno matmenų ir formos priklausančią kūno savybę apibūdinantis dydis – tamprumo (standumo) koeficientas, SI vienetų sistemoje matuojamas niutonais metrui (N/m).

Tarus, kad nedeformuoto kūno ilgis yra , o jo skerspjūvio plotas yra , Huko dėsnis gali būti suformuluotas ir kitaip:

Kur įtempis , santykinis pailgėjimas , o yra Jungo modulis, susijęs su k tokiu sąryšiu:

Taikymo ribos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Huko dėsnis galioja tik tampriosioms deformacijoms, įtempiui neviršijant proporcingumo ribos.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Medžiagų mechanikos istorijos apybraižos“. Suarchyvuota nuo originalo 2014-11-27. Nuoroda tikrinta 2014-11-27.