Huko dėsnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Spyruokliavimas, kurį aprašo Huko dėsnis

Huko dėsnis – XVII a. fiziko Roberto Huko (angl. Robert Hooke) suformuluotas dėsnis apie kūno deformacijos ir ją sukeliančios jėgos santykį.

Formuluotė[taisyti | redaguoti kodą]

Deformuoto kūno tamprumo jėga proporcinga kūno deformacijos laipsniui ir nukreipta priešingai deformuoto kūno dalelių poslinkiui kitų dalelių atžvilgiu.

F=-kx\,
  • x – deformaciją apibūdinantis dydis (dažniausiai pailgėjimas);
  • k – nuo medžiagos rūšies, kūno matmenų ir formos priklausančią kūno savybę apibūdinantis dydis – tamprumo (standumo) koeficientas, SI vienetų sistemoje matuojamas niutonais metrui (N/m).

Tarus, kad nedeformuoto kūno ilgis yra L, o jo skerspjūvio plotas yra S, Huko dėsnis gali būti suformuluotas ir kitaip:

\sigma = -E \cdot \varepsilon

Kur įtempis \sigma = \frac{F}{S} , santykinis pailgėjimas \varepsilon = \frac{x}{L} , o E yra Jungo modulis, susijęs su k tokiu sąryšiu:

k = \frac{S\cdot E}{L}

Taikymo ribos[taisyti | redaguoti kodą]

Huko dėsnis galioja tik tampriosioms deformacijoms, įtempiui neviršijant proporcingumo ribos.