Huko dėsnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Spyruokliavimas, kurį aprašo Huko dėsnis

Huko dėsnis – XVII a. fiziko Roberto Huko (angl. Robert Hooke) suformuluotas dėsnis apie kūno deformacijos ir ją sukeliančios jėgos santykį.[1]

R. Hukas dėsnį eksperimentais nustatė 1660 m., tačiau jį paskelbė tik 1676 m.[2]

Formuluotė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Deformuoto kūno tamprumo jėga proporcinga kūno deformacijos laipsniui ir nukreipta priešingai deformuoto kūno dalelių poslinkiui kitų dalelių atžvilgiu.

  • x – deformaciją apibūdinantis dydis (dažniausiai pailgėjimas);
  • k – nuo medžiagos rūšies, kūno matmenų ir formos priklausančią kūno savybę apibūdinantis dydis – tamprumo (standumo) koeficientas, SI vienetų sistemoje matuojamas niutonais metrui (N/m).

Tarus, kad nedeformuoto kūno ilgis yra , o jo skerspjūvio plotas yra , Huko dėsnis gali būti suformuluotas ir kitaip:

Kur įtempis , santykinis pailgėjimas , o yra Jungo modulis, susijęs su k tokiu sąryšiu:

Taikymo ribos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Huko dėsnis galioja tik tampriosioms deformacijoms, įtempiui neviršijant proporcingumo ribos.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Hooke’o dėsnis (Huko dėsnis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 649 psl.
  2. „Medžiagų mechanikos istorijos apybraižos“. Suarchyvuota nuo originalo 2014-11-27. Nuoroda tikrinta 2014-11-27.