Hidžazo armija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Hidžazo armija
الجيش الحجازي
030Arab.jpg
Hidžazo armijos kariai šiaurinėje Janbu dalyje neša Arabų sukilimo vėliavą.
Įkurtos 1916 m.
Išformuotos 1925 m.
Štabo būstinė Meka
Džida
Taifas
Vadovybė
Vyriausiasis kariuomenės vadas Huseinas bin Ali
Susiję straipsniai
Istorija Arabų sukilimas

Hidžazo armija (arab. الجيش الحجازي), dar žinoma kaip Arabų armija (arab. الجيش العربي) – karinės pajėgos, sukėlusios Arabų sukilimą per Pirmąjį pasaulinį karą. Hidžazo karalystės šarifas Huseinas bin Ali, 1916 m. paskelbtas „arabų sultonu“,[1] vadovavo Hidžazo armijai, sukilusiai prieš Osmanų imperiją, siekdamas galutinio tikslo – suvienyti arabų tautą nepriklausomoje vyriausybėje.[2] Finansiškai ir kariškai remiamos britų, Huseino pajėgos palaipsniui judėjo į šiaurę per Hidžazą ir, kovodamos kartu su britų kontroliuojamomis Egipto ekspedicinėmis pajėgomis, galiausiai užėmė Damaską. Ten Hidžazo armijos nariai įkūrė trumpalaikę monarchiją, vadinamą Sirijos Arabų karalystę, kuriai vadovavo šarifo Huseino sūnus Faisalas.

Pajėgos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hidžazo armiją sudarė apie 5 000 reguliariųjų pajėgų ir daug tūkstančių nereguliariųjų pajėgų.[3] Daugelis reguliariosios armijos karių buvo buvę Osmanų imperijos kariuomenės nariai arabai, kurie pabėgo ir prisijungė prie Arabų sukilimo. Nereguliariosios pajėgos – tai daugiausia neapmokyti arabai, kurie trumpam prisijungė prie sukilimo, kai kovos vyko netoli jų namų. Kovoms užsitęsus toliau nuo Mekos, daugelis karių iš Mekos apylinkių nusprendė, kad savo vaidmenį atliko, ir grįžo namo. Nuolatinis britų aukso ir ginklų srautas į Hidžazo armijos rankas buvo pagrindinė sukilimo varomoji jėga. Daugelis genčių kariavo už tą, kuris jiems siūlė daugiausia pinigų. Kai kurių genčių vadai sutikdavo kovoti už britus ir priimdavo jų užmokestį bei ginklus, o netrukus po to pradėdavo kovoti už turkus, nes šie pasiūlydavo gentims mokėti daugiau. Šis nepastovumas rodė, kad daugelis genčių buvo suinteresuotos ne arabų vienybe – svarbiausiu šarifo Huseino tikslu, o tiesiog norėjo gauti užmokestį. Nors tai apsunkino Hidžazo armijos padėtį, Faisalo stiprūs derybiniai įgūdžiai įtikino daugelį genčių vadų ir tai suteikė hašimitams paramą, kurios jiems reikėjo, kad galėtų priešintis turkams.[4]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Marshall Cavendish Corporation. History of World War I, Volume 1. Marshall Cavendish Corporation, 2002. Pp. 255.
  2. Marshall Cavendish Corporation. History of World War I, Volume 1. Marshall Cavendish Corporation, 2002. Pp. 255
  3. Tauber, Eliezer. The Arab Movements in World War I. London: Cass, 1993.
  4. Lawrence, T.E. “The Howeitat and their Chiefs”. The Arab Bulletin. 24 July 1917.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Johnson, Maxwell. “The Arab Bureau and the Arab Revolt: Yanbu' to Aqaba.” Society for Military History. Military Affairs, Vol. 46, No. 4 (1982), p 194–201.
  • Karsh, E., et al. “Myth in the Desert, or Not the Great Arab Revolt.” Middle Eastern Studies v. 33 (1997) p 267–312.
  • Teitelbaum, Joshua. “Sharif Husayn ibn Ali and the Hashemite vision of the post-Ottoman order: from chieftaincy to suzerainty.” Middle Eastern Studies v. 34 no. 1 (1998) p 103–22.
  • Marshall Cavendish Corporation. History of World War I, Volume 1. Marshall Cavendish Corporation, 2002. Pp. 255.