Trečioji simfonija
Trečioji simfonija (Simfonija Nr. 3, Es−dur, op. Nr. 55), dar vadinama „Herojine simfonija“ – vokiečių klasikinės muzikos kompozitoriaus Liudviko van Bethoveno simfonija, pirmąkart atlikta 1805 metais. Tai yra plačiausios apimties instrumentinis ir vienas žinomiausių L. van Bethoveno kūrinių.
1804 m. rugpjūčio 10 d. laiške Leipcigo leidėjams Breitkopfui ir Harteliui L. van Bethovenas užsiminė: „Manau, kad ji sudomins muzikos klausytojus“. Simfonija vadinama „Herojine“ dėl jos dramatiško patoso, tačiau L. van Bethovenas iš tiesų ją buvo pasiruošęs dedikuoti Napoleonui, kuris tuo metu buvo pasiekęs savo karvedžio šlovės viršūnę ir daugelio, pritariančių Prancūzijos didžiosios revoliucijos idealams, buvo laikomas didvyriu. Be to, tuo metu L. van Bethovenas planavo koncertinę kelionę į Prancūziją. 1804 m. rudenį jis panaikino dedikaciją Napoleonui bijodamas prarasti Austrijos karališkosios šeimos paramą, bet paliko pavadinimą „Bonaparto“. 1804 m. gruodžio 2 d. Napoleonas buvo vainikuotas imperatoriumi. Pasak L. van Bethoveno draugo Ferdinando Ryso, kompozitorius buvo įtūžęs dėl šios žinios, kuri rodė, kad Napoleonas tapo vienu iš senųjų monarchijų „tironų“. Pasakojama, kad jis nuplėšė titulinį simfonijos rankraščio lapą ir pavadino ją Eroica, t. y. skirta heroizmui, o ne konkrečiam asmeniui, bei užrašė prierašą „sukurta pašlovinti vieno didžio žmogaus atminimą“, kas tikriausiai yra aliuzija į Napoleoną prieš jam pasiskelbiant imperatoriumi. 1806 m. simfonijos leidime kūrinys buvo dedikuotas vienam iš ištikimiausių L. van Bethoveno rėmėjų, princui Francui Jozefui fon Lobkovicui.
„Trečiosios simfonijos“ pirmąjį atlikimą dirigavo pats L. van Bethovenas 1805 m. balandžio 7 d. Vienos teatre. Kūrinys buvo dvigubai ilgesnis už kitas, įprastas tuo metu simfonijas ir iššaukė net ir kompozitoriaus gerbėjų nepritarimą. Pasak K. Černio, kažkas iš publikos jos atlikimo metu pasakė „aš sumokėčiau dar vieną kreicerį, kad ji užsibaigtų“. Muzikos klausytojai tuo metu buvo pripratę, kad muzikos kūriniai turi būti lengvi, žavėtų ir intriguotų ir nebuvo pasiruošę „Trečiosios simfonijos“ dramatiškumui. Dėl šios savybės ir išsiskyrimo iš kitų to meto simfonijų „Trečioji simfonija“ dažnai įvardijama pereinamuoju kūriniu iš klasicistinės muzikos į romantinę. Tame pačiame koncerte atlikta kompozitoriaus Antono Ėberlio (1765–1807) simfonija sulaukė geresnių atsiliepimų.
Simfonijos dalys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 |
|
„Trečioji simfonija“ skirta orkestro atlikimui ir sudaryta iš keturių dalių:
- Allegro con brio. Energinga, prasidedanti galingais akordais.
- Marcia funebre (laidotuvių maršas). Tamsios nuotaikos ir ilgiausia simfonijos dalis. Prasidedanti viena žinomiausių L. van Bethoveno kūrybos melodijų.
- Scherzo: Allegro vivace. Trumpiausia simfonijos dalis, nuotaikinga, greito tempo.
- Allegro molto. Antrosios dalies rimtumo ir dramatiškumo motyvai sugrįžta, bet jau nebe visa jėga finalui.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Betsy Schwarm, Encyclopaedia Britannica, 2016 m.
- Delphi Masterworks of Ludwig van Beethoven (Illustrated). Delphi Classics, 2017.