He-no

He-no (Hé-no) – griaustinio dvasia irokėzų ir senekų mitologijoje. Dar vadinamas Heno, Hino, Hinu arba Hinun.^[1]

Įsivaizduota, kad He-no gyvena debesyje toli vakaruose^[2], jo žmona – vaivorykštė, He-no lydi ereliai Keneu ir Ošadagea.^[1] Keneu yra kilnusis erelis, o Ošadagea ant nugaros gabenasi rasos ežerą. Šis ežeras iškrisiąs lietumi, kuomet kraštą užpuls ugnies dvasios.^[2] He-no ginkluotas lanku ir strėlėmis^[2], nešinas maišeliu su žaibais.^[3] Keliaudamas padangėmis He-no ant nugaros gabenasi ir krepšį su silicio skalūno rieduliais, kuriuos sviedžia į piktąsias dvasias. Jei He-no nepataiko, rieduliai nukrinta žemėn kaip žaibai.^[4] Kad apsisaugotų nuo blogio, ant rankos He-no dėvi stebuklingąją plunksną. Jis turi du pagalbininkus, kurie, kad galėtų paslapčia tarnauti He-no, yra bevardžiai.^[4]

He-no apibūdinamas kaip taikus ir geravalis^[2], jis esąs kerėtojų ir blogų žmonių priešas, kukurūzų, pupų, moliūgų draugas.^[3] He-no buvo siejamas ne tik su griaustiniu – tikėta, kad jis sudarąs debesis ir duodąs žemei vandenį.^[5]^[3]

Pasak irokėzų mitų, He-no dukart nužengęs žemėn.^[2] Pirmąjį kartą taip nutikę, kai Gunodojakui, jaunam didvyriui, tarnavusiam He-no ir apdovanotam griaustinio dvasia, buvo įsakyta nugalabyti žmonių priešę Didžiąją vandenų gyvatę, gyvenusią Didžiuosiose ežeruose. Visgi Gunodojakui nepavykę – gyvatė prarijusi jį patį. Tuomet He-no užmušęs gyvatę Ontarijo ežere, iš dangaus iššaudamas liepsnojančias strėles, perrėžęs jos pilvą ir prikėlęs Gunodojaką. Tada šis buvęs paimtas į dangų.^[1]^[4]^[6] Nugalabijus gyvatę, jos kūnas suiręs į nedidelius gabalėlius, iš kurių atsiradusios Didžiųjų ežerų salos.^[2] Čiabuviai tikėjo, kad šėlstančios Ontarijo ežero bangos – tai iš keršto siautėjanti gyvatė.^[4] Antrąjį kartą He-no savuosius žmones išgelbėjo, užmušdamas vakarų akmens milžinus. Sutrupinti jų kūnai virtę akmenukais.^[1]^[2] Taip pat pasakojama, jog He-no žemėn kasmet pasiunčiąs tris perkūnsvaidžius, kad šie sunaikintų blogį.^[1]

Šaltiniai

↑ ^1,0 ^1,1 ^1,2 ^1,3 ^1,4 J. A. Coleman (2007). The Dictionary of Mythology: An A-Z of Themes, Legends and Heroes. Arcturus. p. 482. ISBN 978-0-572-03222-7.
↑ ^2,0 ^2,1 ^2,2 ^2,3 ^2,4 ^2,5 ^2,6 Tamra Andrews (2000). Dictionary of Nature Myths: Legends of the Earth, Sea, and Sky. Oxford University Press. p. 92. ISBN 978-0-19-513677-7.
↑ ^3,0 ^3,1 ^3,2 Charles Godfrey Leland (1884). The Algonquin Legends of New England: Or, Myths and Folk Lore of the Micmac, Passamaquoddy, and Penobscot Tribes. S. Low, Marston, Searle & Rivington. p. 203.
↑ ^4,0 ^4,1 ^4,2 ^4,3 Harriet Maxwell Converse; Arthur Caswell Parker (1908). Myths and Legends of the New York State Iroquois. University of the State of New York. pp. 39–47.
↑ Anna Cummings Johnson; Mrs. Anna C. Johnson Miller (1855). The Iroquois; Or, The Bright Side of Indian Character. D. Appleton. p. 52.
↑ Michael Jordan (2014). Dictionary of Gods and Goddesses. Infobase Publishing. p. 107. ISBN 978-1-4381-0985-5.

[Coleman2007-1] 1,0 ^1,1 ^1,2 ^1,3 ^1,4 J. A. Coleman (2007). The Dictionary of Mythology: An A-Z of Themes, Legends and Heroes. Arcturus. p. 482. ISBN 978-0-572-03222-7.

[Andrews2000-2] 2,0 ^2,1 ^2,2 ^2,3 ^2,4 ^2,5 ^2,6 Tamra Andrews (2000). Dictionary of Nature Myths: Legends of the Earth, Sea, and Sky. Oxford University Press. p. 92. ISBN 978-0-19-513677-7.

[Leland1884-3] 3,0 ^3,1 ^3,2 Charles Godfrey Leland (1884). The Algonquin Legends of New England: Or, Myths and Folk Lore of the Micmac, Passamaquoddy, and Penobscot Tribes. S. Low, Marston, Searle & Rivington. p. 203.

[ConverseParker1908-4] 4,0 ^4,1 ^4,2 ^4,3 Harriet Maxwell Converse; Arthur Caswell Parker (1908). Myths and Legends of the New York State Iroquois. University of the State of New York. pp. 39–47.

[JohnsonMiller1855-5] Anna Cummings Johnson; Mrs. Anna C. Johnson Miller (1855). The Iroquois; Or, The Bright Side of Indian Character. D. Appleton. p. 52.

[Jordan2014-6] Michael Jordan (2014). Dictionary of Gods and Goddesses. Infobase Publishing. p. 107. ISBN 978-1-4381-0985-5.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]