Hardžio-Veinbergo dėsnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Hardžio-Veinbergo santykis dviem aleliams: horizontali ašis rodo dviejų alelių dažnį p ir q, o vertikali ašis rodo genotipo dažnius. Kiekviena linija rodo vieną iš trijų galimų genotipų.

Hardžio-Veinbergo dėsnis – populiacinės genetikos dėsnis, taip pavadintas jo atradėjų Godfrey Harold Hardy ir Wilhelm Weinberg garbei. Dėsnis teigia, kad alelių dažnis genotipe, apskaičiuojamas pagal lygtį , nesikeis kitose lytiškai besidauginančios populiacijos kartose, kol išpildomos šios sąlygos:

  1. Mutacijos nevyksta: alelių pokyčių nėra, arba vienos krypties pokyčius atsveria kitos krypties pokyčiai.
  2. Nėra genų migracijos.
  3. Poravimasis vyksta atsitiktinai.
  4. Nėra genų dreifo.
  5. Nėra atrankos: jokia atrankos jėga nepalaiko vieno genotipo labiau už kitus.

Svarbiausia šio dėsnio išvada yra ta, kad kai alelis yra retas, heterozigotų (2pq) būna daug daugiau negu homozigotų (q2).[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Martynas Yčas. Apie biologiją. Kaunas: Candela, 1994, 169 p. ISBN 9986-400-03-1.